Vilnius

Klaipėda

Vyndariai ir partneriai

Armand Heitz

Armand Heitz

Armand Heitz, įsikūręs Chassagne-Montrachet, į Burgundijos vyno sceną įžengė tik 2013 metais, po dviejų metų eksperimentų įtvirtinant savo įgytas žinias studijuojant Šveicarijoje, perėmė istorinius šeimos vynuogynus, kuriuos ilgiems metams buvo išnuomoję „Maison Drouhin“. Armand vynuogynus perėmė po truputį ir kartu su ilgamečiu „Domaine Leflaive“ enologu Ludovic Pierrot išsikėlė tikslą daryti Burgundijos vyną, kuris yra aromatingas ir ekspresyvus, atskleidžia unikalų terroir, pagal klasikinės vyndarystės tradicijas. Pačiam Armand Heitz Burgundijos vyno idealas yra elitiniai „Domaine Leflaive“ ir „Domaine Ramonet“, kurių pramintu keliu eina šis vyndarys – draugiška gamtai biodinaminė vyndarystė, mažas derlingumas, nuosaikus ąžuolo statinių naudojimas (15-25% naujo ąžuolo), terroir atskleidimas. Vyno stilius. Ekspresyvus, išskirtinio balanso, malonus tik išleidus ir pilnai atskleidžiantis taurų kilmės vynuogyną. Baltasis vynas pasižymi aiškiu minerališkumu, pilna tekstūra, ekspresyviu, tyru aromatu su puikiai integruotu ąžuolo charakteriu. Raudonasis – aromatingas, smulkių ir nugludintų taninų, sultingas ir su dominuojančiu raudonųjų uogų charakteriu. Vyninei priklauso prestižiniai vynuogynai, kurie buvo įsigyti nuo 1857 metų, tarp kurių vienas geriausių Meursault 1er Cru Perrières, vyninės pasididžiavimas Chassagne-Montrachet 1er Têtes de Clos, taip pat Grand Cru Montrachet ir Chevalier-Montrachet bei geriausi Pommard (1er Cru Les Rugiens) ir Volnay (1er Cru Les Taillepieds) prilyginami Grand Cru. Juos papildo mažiau garsūs, bet savitomis charakteristikomis pasižymintys Chassagne, Meursault ir Pommard vynuogynai. Geriausia, jog šio vyndario stilius lengvai ragaujami jaunystėje vynai – vynas skanus jau dabar, nereikia laukti brandinant, nors bręsti jie tikrai gali.

Azienda Agricola Domenico Clerico

Azienda Agricola Domenico Clerico

1976-aisiais, jaunasis Domenico priėmė tėvo prašymą perimti kompaniją ir stoti už vyninės vairo. Tėvas augino vynuoges, kurias daugumoje parduodavo vietiniam kooperatyvui. Domenico ne tik pradėjo gaminti vynus, tačiau iš esmės pakeitė ir gamybos metodus, nuolat keldamas kokybę ir taikydamas inovacijas. Taip Domenico stojo šalia Elio Altare ir kitų, kuriuos šiai dienai vadina modernistais. Ir taip pat vienais geriausių Barolo vyndarių. Pirešingai nei dauguma tuomet jau garsių vyndarių, Domenico Clerico npaveldėjo garsaus vardo, kokybiškos vyndarystės. Vos per vieną kartą, per savo gyvenimą jis sukūrė vieną stipriausių Barolo vardų pasaulio vyno žinovų akyse ir širdyse. Pasak vyno kritiko Antonio Galloni, Domenico buvo vienas draugiškiausių, šilčiausių, darbščiausių žmonių, kuriuos jis pažinojo. Šis Barolo Titanas pralaimėjo ilgą kovą su liga ir pasitraukė iš šio pasaulio 2017-aisiais. Jo šeima ryžtingai tęsia palikimą - nuolat tobulėti toliau ir išlikti viena iškiliausių Pjemonto ir visos Italijos, vyninių. Domenico jau tuomet suprato, koks taurus Langhe kalvų dirvožemis ir esant galimybei įsigijo ne vieną puikų vynuogyną. Todėl dabar turime galimybę ragauti atskirų Barolo sub-zonos Monforte d'Alba vynuogynų vynus iš - Ginestra, Pajana, Bussia, Mosconi. Dauguma jų laikomi vienais puikiausių ne tik Monfortėje, bet ir visame Pjemonte. Kiekvienas jų yra unikalus ir Domenico meistriškai tai perteikia savo vynuose.

Azienda Agricola Elio Altare

Azienda Agricola Elio Altare

Elio Altare - neeilinė Barolo pasaulio asmenybė. Jis laikomas pagrindiniu modernaus požiūrio į Barolo vyną architektu. Elio daug prisidėjo prie šiandieninės Barolo kokybės, įgyvendindamas skaudžius, bet būtinus pokyčius savo tėvo vyninėje, taip įkvėpdamas ir kitus. Būdamas jaunas, Elio keliavo į Burgundiją, kur išvydo, kad pirmiausia ypatingas dėmesys skiriamas vynuogynams, o vyninėje intervencija minimali. Taip pat aukšti reikalavimai keliami vynuogių kokybei bei statinių naujumui. Iki šiol sklando legendos apie šio vyndario atsidavimą siekiant kokybės aukštumų: Elio miegodavo vyninėje, kad „girdėtų“ savo vyną, ragaudavo dirvą bei stebėdavo kiekvienos dienos orus ir fiksuodavo juos dienoraštyje. Pokyčiai ir kartų kaita niekada nebūna lengvi. Elio sunkiai sutardavo su tėvu Giovanni‘u, kuris laikėsi įsikibęs seno požiūrio. Elio siekė ekologiškumo, ypač po nelaimės 1982-aisiais, kai smarkiai apsinuodijo pesticidais. Deja, tėtis galvojo kitaip, kol jų nesutarimai pasiekė apogėjų – Elio su grandininiu pjūklu supjaustė visas pasenusias vyninės statines! Už tai tėvas išbraukė jį iš paveldėtojų, ir Elio viską turėjo pradėti nuo nulio. Elio laikosi nuomonės, jog esminė modernaus požiūrio sąlyga yra gaminti vyną, kuris tinkamas gerti jaunesnis, kurio nereikia brandinti kelis dešimtmečius, kol jis tampa malonus ragauti. Galingieji senoviniai taniniški vynai kartais niekada nesušvelnėja, ir jų vaisiškos aromato natos neatsiskleidžia, – teigia jis. Tačiau niekas nedrįs teigti, jog Elio Altare‘s vynai yra „skysti“ ar silpno kūno, negalintys bręsti. Rotacinės fermentavimo talpos, daug trumpesnis sąlyčio su odelėmis laikas, naujos prancūziško ąžuolo statinės – šios priemonės, visiškai naujos senajai Barolo gvardijai, leidžia Elio Altare‘ę vadinti moderniojo Barolo architektu. Iš paskos sekė ir kiti gamintojai. Taip pamažu visas regionas pasiskirstė į klasikinius gamintojus ir modernistus. Nors jeigu daugelio jų paklaustum, kuriai stovyklai priklauso, didesnioji dalis modernistų atsakytų, jog tiesiog stengiasi daryti geriausią vyną, kokį tik sugeba. Ir jie tai daro visomis išgalėmis. Sunku pasakyti, kaip šiandien atrodytų prastų derliaus metų vynas iš „Gaja“, Giacomo Conterno ar Bruno Giacosa‘os vyninių, nes šie finansiškai stiprūs milžinai galėjo praleisti vienus kitus prastus metus nedarydami aukščiausios kategorijos vynų apskritai. Tačiau mažesni augintojai, kaip Elio Altare, tokios prabangos sau leisti negalėjo. Puikus vynas, pagamintas kuklaus derliaus metais yra geriausias vyndario talento ir jo atsidavimo kokybei įrodymas. Prasto derliaus metai neretai parodo, kas yra kas, nes puikiausiais vynmečiais visi sugeba padaryti kokybiško vyno. Elio Altare, pelnytai laikomas vienu geriausių Barolo gamintojų, nuėjo nelengvą kelią ir dabar gali po truputį ramiai atiduoti vyninės vairą į dukrų Elenos (studijavo enologiją) bei Silvijos (studijavo ekonomiką) rankas. Silvija šiuo metu vadovauja vyninei, o Elena gyvena Vokietijoje, kur vysto vyno importo verslą. Tačiau ar itališkame šeimos versle kartų kaita vyksta lengvai? Prisiminkime Elio ir jo tėvo kovas. O dukterys tikrai paveldėjo tėvo charakterį: jos kupinos idėjų, kurių naudą parodys tik laikas. O kol kas Elio įgyvendina naujus sumanymus, likusį laiką atiduodamas šeimai bei ekologinei žemdirbystei.