Kokainas ir vabalai. Apie kokius gėrimus kalbame?

Tuo metu, kai Napoleonas III jau buvo suklasifikavęs garsiąsias Bordo apeliacijas, o turtingieji bankininkai neįsivaizdavo pietų brangiame restorane be „Chateau Lafite“ vyno, kai atrodė, kad vynas tapo XIX amžiui būdingo susirūpinimo skoniu apoteoze, nutiko du dalykai. Taigi, perfrazuodamas tradicinį klausimą, pasiteirausiu: apie kokį nutikimą norite išgirsti pirmiau – linksmą ar liūdną?

Pradėsime nuo linksmojo. Labai tikėtina, kad jeigu apie 8-ąjį užpraeito amžiaus dešimtmetį jus būtų vaišinęs vynu koks madingomis tendencijomis susirūpinęs pilietis, būtumėte šiek tiek nustebęs dėl to vyno skonio. Tarsi ir tradicinis bordo, tarsi ir užuodi ‘Cabernet Sauvignon‘, ‘Merlot‘, o gal ir ‘Cabernet Franc‘, tačiau burnoje junti keistą karstelėjusį poskonį. Ne, jis tikrai nėra stiprus, tik vos juntamas, po to išvis dingstantis – kur jau čia pastebėsi, kai apima tokia keistai pakili nuotaika. Alkoholis tarsi ir nustoja galvon mušti, galva įtartinai šviesi, norisi šalimais prisėdusiam Eiffeliui ant servetėlės pabraižyti jo konstrukcines klaidas statant tą metalinį gargarą, tik va, burna keistai džiūsta, o pasibaigus svaiginančiam efektui jėgos dingsta, ir vėl norisi prašyti naujos to vyno dozės. Negi pirmieji alkoholizmo požymiai? Nuo vienos taurės? Gerai, tiek jau to, nuo dviejų.

Visai ne. Tiesiog tapote prancūzų chemiko Angelo Marianio susidomėjimo kolegų tyrimais auka. O kolegos, tiksliau, vienas iš jų – Paolas Mantegazza, parašė ištisą studiją, kurioje išsamiai išdėstė kokaino efektą žmogaus smegeninei. Pažymėsime, kad bandymus jis atliko ne su kokiomis laboratorinėmis žiurkėmis, o su savimi. Angelas Marianis nebūtų prancūzas, jeigu nebūtų sumąstęs, kad vulgarus gryno kokaino valgymas neatitinka laiko dvasios. Tad sumaišė kokainą su vynu. Maišė gana dosniai – penki gramai kokos lapų ekstrakto uncijai skysčio. Ir ne šiuolaikinio kokaino, atmiešto miltais, grūsta plyta, novokainu ir kitokia bjaurastimi, o gryno, tiesiai iš Andų.

Nenuostabu, kad to meto garsioms asmenybėms toks „Vin Tonique Mariani“ labai patiko. JAV prezidentas, pilietinio karo didvyris Ulyssesas S. Grantas gurkšnojo šį vyną, kai pavargdavo rašyti savo memuarus, karalienė Viktorija irgi priglusdavo lūpomis prie taurės, kai itin įsiutindavo parlamentinės Disraeilio ir Gladstono rietenos, Thomas Alva Edisonas juo palaikydavo tonusą ilgomis žiemos naktimis dirbdamas prie eilinio savo išradimo – elektros lemputės. Netgi popiežius Leonas XIII vyną apdovanojo auksiniu Vatikano medaliu ir pozavo su juo reklaminiam plakatui. Nors kam popiežiui prireikė kilnoti tonusą, dievaži, neišmanau – darbas nei dulkinas, nei purvinas.

Aišku, linksmiausia istorijos dalis prasidėjo tada, kai Marianis ėmėsi eksportuoti savo vyną į Ameriką. Amerikos vaistininkai nutarė nenusileisti ir pradėjo gaminti savąjį vyną, į kurį kokaino krovė dar daugiau. Tuomet Marianis eksportiniame vyne padidino išganingojo narkotiko dozę iki 7,6 g uncijai. Pembertonas atsakė 8 gramais. Tačiau tuo metu gimtoji Pembertono valstija Džordžija ėmė ir uždraudė alkoholį. Taip gimė gazuotas gėrimas kokakola.

Marianio vyno eksportas į Ameriką irgi sumažėjo, tačiau greitai jį ir kitus, labiau tradicinės vyno receptūros prisilaikančius vyndarius užklupo daug rimtesni rūpesčiai.

VABZDYS ABSTINENTAS

Jeigu tame pačiame 8-ajame dešimtmetyje būtumėte sau pėdinęs per vynuogyną, veikiausiai būtumėte išvydęs poną niauriu veidu, laidojantį gyvą rupūžę vynmedžio pašaknėje. Kokio galo, klaustumėte pono. Ar ne per anksti? Juk biodinaminės vyndarystės mados dar reikia luktelėti gerą šimtmetį.

Et, nusispjautų ponas, o kaip kitaip su tuo bjaurybe kovoti? Ir parodytų mažą vabzdį, panašų į amarą. Štai jis, sudrebėtų ponas, štai tas kraugerys, baisesnis už biblinį skėrį, štai jis, tuoj paleisiantis mane ubagais. O juk mažasis Fransua nori mokytis dailės, Žozefinai tuoj reiks kraičio, o Paryžiuje teisės besimokąs jaunasis Andrė ką tik parašė turįs skolų, tiesa, ne akademinių. Iš kur aš jiems pinigų paimsiu, jeigu tie vabalai baigia visus vynuogynus suėsti.

Ponas neperdėjo. Per vieną dešimtmetį vien Prancūzijoje vyno gamyba sumažėjo keturis kartus. Kai kurie mokslininkai skaičiuoja, kad iš viso Europoje buvo sunaikinta iki devynių dešimtadalių visų senųjų vynuogynų.

Nepadėjus laidojamoms rupūžėms, filokseros užpultus medelius imta skiepyti amerikinių vynuogių ūgliais, tų pačių, iš kurių pirmieji kolonistai kadaise bandė daryti vyną, bet jis atsiduodavo senu lapinu. Tada buvo bandoma išvesti hibridus, kurie nebijotų vabalo, bet ir lapinais nesmirdėtų. Kai ir tai nebuvo labai sėkminga, protingas žmogus sugalvojo atvirkštinį procesą – Amerikoje prigijusios europinės Vitis vinifera ūgliais paskiepyti vietines, amerikines, veisles, o jau gautą rezultatą vežti atgal anapus Atlanto ir gelbėti Senąjį Pasaulį. Senasis Pasaulis buvo išgelbėtas, vynuogienojai vėl davė derlių, ir ponas turėjo iš ko sumokėti Andrė skolas bei surinkti kraitį Žozefinai.

Ar ši nelaimė ir jos likvidavimas pakeitė vyno skonį? Labai radikaliai – tikrai ne. Galų gale, vyno skonis yra visų terroir dalių sudedamoji, kur vynuogių veislė yra tik vienas iš dėmenų. Žinoma, dėl šio agresyvaus vabzdžio Europoje dabar turime daug mažiau tikrai senų vynuogynų, kurių uogos, žinia, pasižymi daug intensyvesniu ir išraiškingesniu skoniu.

Tai jums, savaime suprantama, iškart paaiškintų Santorinio salos gyventojai, mat tenykštė ‘Assyrtikos‘ yra vienintelė Europos vynuogių veislė, natūraliai atspari filokserai. Jiems paantrintų Fermoselio kaimelio gyventojai Ispanijoje, kurių auginama ‘Juan Garcia‘ nė vabalo neįkandama – greičiausiai dėl to, kad auga visiškai perdžiūvusioje dirvoje. Tai patvirtintų Provanso kaimo Sen Mari de la Mero gyventojai – ten vynuogės auga kone smėlio kopose ir dar dažnai atskiriamos nuo žemyno potvynių, kurių, beje, nelemtas vabzdys irgi nemėgsta. Jiems pritartų ir Čilės gyventojai, ir Chumijos vyndariai Ispanijoje, ir „Lisini“ ūkio vyndariai iš Montalčino, ir netgi „Bollinger“ šampano gamintojai.

Šiose vietose dar galima rasti iki filokseros augusių vynmedžių ir paragauti autentiško skonio vyno, tokio, koks jis buvo iki šios epidemijos ir koks turėtų būti dabar, jeigu ne keli priekvaišiai anglų botanikai, kurie užsimanė atsivežti į Europą užkrėstų amerikinių vynuogių. Taigi, anglai daug nusipelnė tobulindami vyno skonį, bet galėjo ir apskritai vyną palaidoti.

Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tie, kas yra ragavę legendinių 1870 ir 1875 metų derliaus, duoda galvą nukirsti, kad šis vynas stebėtinai panašus į vyną, kurį legendiniu vadinome 1982 ar 2000-aisiais. Gal laipsniu ar dviem silpnesnis (vis dėlto klimatas buvo ne toks šylantis kaip dabar), gal vos vos šviesesnis. Tačiau ir tas vynas turėjo visa, ko mes tikimės iš jo dabar – idealų rūgšties balansą, taninų ir vaisių derinį, ilgą poskonį ir, svarbiausia, jį ragaujant ateina supratimas, kad geram vynui nereikia nieko daugiau, išskyrus meditatyvią nuotaiką ir gerus draugus.

Tad pasveikinkime save, kad jau daugiau nei pusantro šimto metų ragaujame tai, kas geriausia, ir, tikėtina, ateityje tik gerės.

Teksto autorius Aidas Puklevičius