„Vyno klubo“ istorijos: vyno ekspertas P. Jarašūnas

„Vyno klube“ dirba būrys vyno ekspertų. Kiekvienas turi savo istoriją bei patirtį. Šįkart susipažinkite su „Vyno klubo“ ekspertu Petru Jarašūnu.

1. Kaip iš fiziko tapote vyno ekspertu? Kokia buvo pirmoji pažintis su vynu?

Įdomu, kad vyno ekspertu tapau net pirmiau negu fiziku! Pirmąsyk su istorijomis apie vyną susidūriau tėčio įmonės vakarėliui užsakytoje „Vyno klubo“ degustacijoje, kurią vedė Arminas Darasevičius. Tuomet dar mokiausi paskutinėje mokyklos klasėje. Mane sudomino, kad tiek daug istorijų telpa taurėje, o ir specialių kvapų spėliojimo žaidimą pavyko laimėti. Neilgai trukus jau naršiau internetiniuose knygynuose rinkdamasis knygas apie vyną. Džiaugiuosi, kad užaugau liberalioje šeimoje, kur sūnaus užgaida mokytis apie alkoholį buvo ne tik kad sutikta ne priešiškai, bet net su dideliu palaikymu. Kiekviena perskaityta knyga tik dar labiau stiprino norą gilintis į vyno pasaulio vingrybes. Mokykloje nei geografija, nei istorija nebuvo mano nei mėgstamiausios, nei labiausiai lankytos pamokos, tačiau kalbant apie vyną šie dalykai įgavo naują prasmę ir tapo įdomūs. Baigęs mokslus mokykloje jau kaip ir nujaučiau, kad noriu toliau gilinti žinias apie vyną, tačiau norėjosi ir aukštųjų universitetinių mokslų paragauti. Tad priėmiau sprendimą stoti į telekomunikacijų fizikos ir elektronikos inžineriją (tikslieji mokslai gerai sekėsi mokykloje) ir drauge neakivaizdžiai mokytis apie vyną Londono WSET akademijoje. Pripažinsiu, kad tikrai nebuvau pavyzdinis universiteto studentas - neretai nutikdavo taip, kad į fizikos paskaitas atsinešdavau vyno vadovėlius. Ruošdamasis egzaminams per pusmetį paragavau, nufotografavau ir aprašiau daugiau nei 500 skirtingų vynų. Tam prireikė ir solidžios pagalbos iš šeimynos: keliavome po vyno regionus, kaskart į namus pirkdavome skirtingų gėrimų, kad tik plėsčiau savo akiratį. 2009 metais išlaikiau WSET 3 lygio (advanced level 3) egzaminus Londone. Neilgai trukus pradėjau dirbti vyną importuojančioje kompanijoje. Na, o po kelerių metų įgijau ir telekomunikacijų inžinieriaus diplomą.

2. Kas lėmė, kad jau ne vienus metus dirbate „Vyno klube“?

„Vyno klube“ dirbu jau trečius metus. Kažkada pirmąjį savo darbo pokalbį turėjau būtent „Vyno klube“ – tai kompanija, kuri nuo pat ankstyviausių laikų buvo asocijuojama su aukščiausia kokybe ir gėrimų kultūros propagavimu. Visgi gavosi taip, kad įsidarbinau didžiausioje vyną importuojančioje kompanijoje, kur greitai iš pardavėjo patapau ekspertu, įgijau daug vertingų žinių apie vyno rinkos Lietuvoje subtilybes, išmokau vesti degustacijas, atsirinkti vyną parodose ir t. t. Bet ilgainiui pastebėjau, kad tobulėjimas ir žinių bagažo kaupimas sulėtėjo. Po daugiau nei penkerių metų vienoje kompanijoje norėjosi naujų iššūkių.

3. Kokį vyną pastaruoju metu renkatės dažniausiai? Kodėl?

Kokybišką ir neragautą. Žinau, kad laukėte kitokio atsakymo, bet einant vyno pažinimo keliu ir vis labiau įsijaučiant į profesionalo vaidmenį, prieini tą tašką, kai tampa neįtikėtinai sunku įvardinti favoritus. Prieš metus įsivaizdavau, kad nemėgstu amaronės, bet pavyko apsilankyti pas geriausią regiono vyndarį, ir štai – taip sakyti nebegaliu. Mėgstu atradimo džiaugsmą, tad labai dažnai renkuosi dar neragautą vyną. Pastaruoju metu labai pamėgau Burgundijos regiono vyną, tačiau sakyti, kad mėgstu Burgundijos vyną gal kiek per skambu, nes dėl nuolat augančių kainų jo ragauti galiu kur kas rečiau, nei norėtųsi. Nuo seno jaučiu simpatiją ‘Riesling‘ vynuogių vynui – jį galima ragauti tiek jauną, tiek brandų, tiek sausą, tiek ir itin saldų. Kokybiškas vynas yra ne tik gero skonio, bet ir aiškaus identiteto – vyno spalva, iš taurės sklindantis aromatas bei burnoje liekantis skonis pasakoja istoriją: kur augo vynuogės, kokios, kada jas vyndarys skynė, koks oras buvo anuomet, ką vyndarys darė vyninėje, kokias statines naudojo, kiek laiko vyną brandino ir t. t. Niekad nesibaigiantis vyno pažinimas būtent ir moko šias istorijas perskaityti ir jomis džiaugtis.

4. Kokius žmones darbe sutinkate dažniausiai? Ar visus juos sieja tik pomėgis vynui?

Darbe dažniausiai susiduriu su smalsiais žmonėmis. Tikrai ne visi jie yra vyno fanatikai, dauguma tiesiog nori giliau pažinti šį gėrimą, mėgautis skaniais gastronominiais deriniais. Man vyno pažinimas yra aistra ir hobis, peraugęs į darbą, tad visada pašnekovus nuteikiu, kad nereikia gėdytis kuklesnių žinių šioje srityje. Juk kiekvienas esame savo srities specialistas.

5. Ką patartumėte žmonėms, svarstantiems pradėti savo kelią vyno pasaulyje? Nuo ko pradėti?

Norėčiau padrąsinti svarstančius pradėti savo kelią vyno pasaulyje – tai labai įdomu! Tik reikia nusiteikti, kad kelyje pažinimo link teks labai daug skaityti ir daug įsiminti: vyno pažinimas – tai kokie 70 % teorijos ir tik 30 % praktikos. Galima užuosti ir išvardinti visus įmantriausius aromatus taurėje, bet nežinant, kokiai veislei, kokiam klimatui, kokiai šaliai jie būdingi, nelabai ką apie patį vyną ir teišeis pasakyti.

6. Jeigu tektų pasirinkti kitą profesiją, kokia ji būtų ir kodėl?

Nors turiu įgūdžių dirbti su IT, visgi nenorėčiau to daryti kaip pagrindinio darbo, net jei finansinė nauda būtų kur kas didesnė. Manau, kad jei ne su gėrimais, tai dirbčiau su maistu. Mėgstu gaminti, tekę sukiotis ir profesionaliose virtuvėse. Prieš kelerius metus pabaigiau ir nuotolinius Harvardo universiteto kursus „Science and Cooking“, kur tiksliųjų mokslų žinios taikomos ruošiant maistą. Išties įdomu! Esu vykdęs ir gastronominį projektuką „Organoleptikai“. Manau, kad jei kas nors išties domina, tai ir atlieki tą darbą su didele aistra ir užsidegimu.

7. Jei ne vynas, koks kitas gėrimas? Kodėl?

Kadaise, dar prieš vyną, savo pažinimą alkoholio srity pradėjau nuo tekilos. Anuomet tėvų pagalba pavyko surinkti apie 15 skirtingų tekilų rūšių ir turėjau pasidaręs skaidres bei vesdavau tekilos degustacijas tėvų draugams. Jau tada matėsi didelės aistros gėrimams užuominos: kažkur internete perskaičiau, kad „Riedel“ kompanija sukūrė specialią taurę tekilai ragauti, tai nenurimau tol, kol neatsisiunčiau kelių tokių taurių... Paskui, be vyno, dar buvau paniręs į geriausios grapos paieškas – ne tik ragaujant, bet ir lankantis pačioje gėrimo gimtinėje, lankant žymiausias daryklas ir t. t. Buvo periodas, kai daug domėjausi viskiu: iš pradžių maniau, kad nemėgstu šio gėrimo, bet paskui paaiškėjo, kad tiesiog nebuvau ragavęs dėmesio verto viskio. Pirkau knygas, skaičiau, mokiausi, keliavau po Škotiją. Patiko idėja, kad, kitaip nei vyną, stipriųjų gėrimų galima paragauti vos įsigijus ir tada užkimšus dar galima gana ilgai laikyti – nereikia suvartoti iškart. Bare turiu gal 40–50 atkimštų stipriųjų gėrimų butelių, bet prie jų beveik visai nebeprisiliečiu. Na, nebent svečiai susidomi.
Kalbant apie nealkoholinius gėrimus, tai esu turėjęs nemažai patirties su kava. Teko net atstovauti Lietuvai pasaulio kavos kokteilių su alkoholiu čempionate Nicoje. Puiki patirtis. Dabar apie kavą dėstau Someljė mokykloje, tačiau pats jos beveik nevartoju – visiškai neturiu poreikio kofeinui. Kavos užsisakau tik nebent vedinas smalsumo, lankydamasis įdomesnėje vietoje, kur kas nors rekomendavo paragauti kavos. Kokybišką arbatą atradau maždaug prieš dvejus metus. Dabar tai yra gėrimas, kurį mėgstu skanauti lėtai, pasimėgaudamas, apie kurį skaitau ir toliau mokausi. Smagu atrasti, kaip skirtingose Kinijos vietovėse augančių tų pačių Camellia Sinensis arbatmedžių lapai lemia labai skirtingą arbatos aromatą ir skonį. Smagu, kad nors kokybiškos arbatžolės išties brangios, visgi puodelio savikaina išeina juokingai maža – geros arbatžolės gali būti plikomos daug kartų.

8. Namuose turite vyno rūsį. Koks įspūdingiausias jo egzempliorius?

Sunku įvardinti vertingiausią butelį – daugumą jų supa tam tikri sentimentai, istorijos, tad vertingiausias nebūtinai tas, kuris de facto brangiausias. Mėgstu iš kelionių parsivežti magnum dydžio patikusio vyno butelius, neretai ant jų puikuojasi ir vyndarių parašai bei linkėjimai, tad šie buteliai vien savo išvaizda primena kelionėse patirtas nuostabias akimirkas. Turiu keletą brandžių kone ypatingą statusą turinčių butelių, dėl kurių teko varžytis vyno aukcionuose. Vienas tokių – legendomis apipintas 1964 metų „Cvne Vina Real Reserva Especial“ raudonasis vynas iš Riochos. Taip pat paragavimo laukia ir smagus 1967 metų solidžių gamintojų Barolo vyno butelių trio. Yra ir keletas išties įspūdingų (tikiuosi) šampanų.

9. Kokia skaudžiausia vyno netektis, t. y. kokį brangiausią (tiek finansiškai, tiek morališkai) butelį yra tekę sudaužyti? Arba atidaryti ir suprasti, jog jis turi ydą...

Emociškai sunkiausia netektis buvo, kai prieš pat skrydį namo iš kelionės po vynines Sicilijoje pakavausi įsigytus butelius saugiai kelionei. Kiekvienas iš studentiškų santaupų įsigytas butelis buvo ypač brangus tiek finansiškai, tiek emociškai. Atsimenu, kad geriausiems net nusipirkau specialų putplasčio dėklą. Paruošiau jiems vietą pačiame lagamino centre (kad iš visų pusių suptų minkšti rūbai). Tačiau pakėlus butelius dėti į lagaminą nutrūko specialaus dėklo dugnas ir visi trys buteliai sudužo. Atrodė, kad prasmegsiu skradžiai žemę. Abu didžiausi nusivylimai dėl ydos buvo aklai ragaujant vyną su draugais. Vienąsyk tai buvo kamščio ydą turėjęs 1983 metų vynas „Chateau Margaux“, na, o kitąsyk tai buvo magnum dydžio 1995 metų „Mouton Rothschild“. Irgi su kamščio yda, tik labai neryškiai besijaučiančia. Atsimenu, kad atidengę butelį visi nuščiuvome. Bandėme visaip rasti būdą, kaip nejausti ydos: nesukti vyno taurėje – nepadėjo, tada itin daug sukti – irgi nepadėjo, galop net internete plintantį „vaistą“ – plastikinės maisto plėvelės mirkymą vyne – išbandėme. Nepadėjo niekas.

10. Ar draugai jums dovanoja tik vyną? Ar jie drąsiai gali atsinešti bet kokį vyną į jūsų namus? Kodėl?

Vyno dovanų sulaukiu ne taip ir dažnai. Daug kam atrodo, kad labai sunku specialistui išrinkti vyną. Tikrai taip nemanau: jei dovana nuoširdi, o pats dovanotojas nesijaučia išmanantis vyno subtilybes, bet nori dovanoti vyną, tereikia apsilankyti specializuotoje parduotuvėje ir, paklausus patarimo, tikrai jam bus pasiūlytas dovanos variantas. Vyno vertę matau kaip dalijimąsi: kai kompanija šypsosi, jai patinka, džiaugiuosi pataikęs atkimšti tinkamą butelį. Jei nežinau, ką mėgsta žmogus, kuriam perku vyną, tai imu kažką, ką pats labai mėgstu. Neįsivaizduoju situacijos, kad kas nors nusiviltų gavęs dovanų kito žmogaus nuoširdžiai parinktą mėgstamiausią gėrimą. Niekada nekritikuoju draugų atsineštų gėrimų. Pastaruoju metu mano namuose tapo įprasta atsinešti vyną nepermatomame maišelyje ar susuktą į foliją: ragaujant aklai mūsų neblaško etiketės. Tada net ir sąlygiškai nebrangus vynas gali pasirodyti puikus. Arba atvirkščiai. O vyno istorijų „skaitymas“ iš taurės bandant įvardinti kilmės šalį, regioną, vynuogių veislę, derliaus metus, o gal net ir konkretų vyndarį, būna smagus užsiėmimas ir net savotiška konkurencija tarp geriau išmanančių vyną.
 

Justina Gedgaudaitė