„Vyno klubo“ istorijos: vyno ekspertė D. Mumgaudienė

„Vyno klube“ dirba būrys vyno ekspertų. Kiekvienas turi savo istoriją bei patirtį. Susipažinkite su Klaipėdos „Vyno klubo“ eksperte D. Mumgaudiene.

Šiemet gruodžio 16 d. Klaipėdos „Vyno kubas“ paminės 10-ies metų jubiliejų. Ši proga leidžia ne tik pasižiūrėti į praeitį ir prisiminti pradžią, istoriją, bet ir pagalvoti apie tuos žmones, kurie šią istoriją kūrė. Viena iš jų yra „Vyno klubo“ Klaipėdoje konsultantė, vyno ekspertė, nuo pat Klaipėdos parduotuvės pradžios puoselėjanti vyno kultūrą pajūryje Daiva Mumgaudienė. 

     Kaip iš chemikės tapote vyno eksperte?

Vilniaus universitete krimsdama chemijos mokslus buvau gana aktyvi: daug eksperimentuodavome,  distiliuodavome įvairiausius skysčius, tirpalus, stengdamiesi ką nors išgauti. Rezultatas kartais būdavo vartotinas, kartais – tiesiog įdomus. Keletą vasarų buvau atsakinga už žolelių vermutui rinkimą, kiti kursiokai darė sausąjį obuolių vyną, užpildavome juo surinktas žoleles ir gūdžiais rudens vakarais mėgaudavomės savo vasaros rezultatais – kvapiu vermutu. Turėjome puikų profesorių Kazį Daukšą, kuris pats gamindavo nuostabius vermutus ir mus skatindavo tai daryti – įgyvendinti chemijos žinias realioje vartotojiškoje praktikoje.

Pabaigusi studijas dirbau karinėje gamykloje, vadovavau laboratorijai, kurioje buvo chemiškai apdorojamos mikroschemos, montuojamos į rusų karinius lėktuvus, vėliau dirbau reklamos agentūroje, viešbutyje  ir ilgus metus – „Verslo žinių“ laikraštyje. Pastarasis darbas buvo lemiamas mano posūkiui link vyno. Nuolatiniai „Savaitgalio“ straipsniai apie gurmė potyrius, vyną, keliones pradėjo kirbinti mano, kaip chemikės, pamatus, pajutau, kad tai kažkas labai artima mano vidiniam kipšiukui, kuris nuolat neleido man nurimti. Dar dirbdama „Verslo žinių“ laikraštyje susiradau tuometę Someljė mokyklos direktorę Jurgą Karinauskaitę, pasipasakojau jai savo norus,  gavau užduotį surinkti klaipėdiečių someljė grupę, kad garbūs mokyklos dėstytojai atvažiuotų į mūsų miestą mokyti pajūriečius vyno paslapčių. Taip mano smalsumas suvedė mane su Arūnu ir Rasa. Sutikusi juos supratau, kad pagaliau radau tai, ko ieškojau: atgijo mano studentiškų vasarų eksperimentų vaizdiniai, kipšiukas nurimo, ir pasinėriau į vyno bangas, kurioms nuolat leidžiu save skalauti.

     Kas lėmė, kad jau 10 metų dirbate „Vyno klube“?

Etatine darbuotoja „Vyno klube“ dirbu nuo 2010 lapkričio 10 d., bet su „Vyno klubu“ esu nuo pat įsikūrimo Klaipėdoje pradžios. Gerus metus dirbau pagal sutartį, gaudama atlygį už padarytus darbus. Galiu drąsiai teigti, kad „Vyno klubo“ nare esu jau 10 metų.

Labai mėgstu tai, ką dabar darau. Manau, kad turiu pardavėjo savybių, myliu žmones, mėgstu bendrauti, esu žingeidi ir „Vyno klubo“ koncepcija – nuolatinis tobulėjimas, mane „veža“.  Arūnas išmeta crazy idėjų, Rasa visus nuleidžia ant žemės, vykdome projektus, keliaujame, užmezgame naujas pažintis, nuolat judame į priekį – visa tai ir, aišku, asmeninės Arūno ir Rasos savybės mane labai motyvuoja ir skatina.

    Kokių juokingų situacijų, kuriozų yra nutikę darbe arba susijusių su darbu? Galbūt kas nors iškart šauna į galvą?

Labiausiai įsiminė Arūno man pasakyta frazė, kai, palikus Klaipėdą kolegai Andriui, man teko vesti degustacijas. Buvo labai baisu, pasiguodžiau Arūnui, o jis man sako: nebijok, blogiausiu atveju atrodysi kvaila… Galinga frazė, kurią dažnai prisimenu.

     Kuo Klaipėdos „Vyno kubas“ skiriasi nuo Vilniaus?

Pirma, parduotuvė skiriasi savo plotu, ji gerokai mažesnė, bet labai jauki, šilta ir pilna mūsų su Vitaliu pozityvių emocijų.

Antra, Klaipėdoje  mes turime nerealią galimybę kasryt gerti kavą prie jūros, apmąstyti planus ir nusiteikti pozityviai darbo dienai. Kai pasikrovęs jūros energijos ir visiškai ramus atveri duris parduotuvės klientams – teigiamas rezultatas garantuotas.

Trečia, lėtesnis gyvenimo tempas, didesnis užsukančių atostogautojų skaičius.

Ketvirta, vasarą parduotuvėje dažnai būna smėlio, rudenį – sūraus vėjo ir laisvės.

     Kokį vyną pastaruoju metu renkatės dažniausiai? Kodėl?

Niekuomet neatsisakau šampano taurės, mėgaujuosi Burgundijos baltaisiais ir jos elegantiškuoju „Pinot Noir“. Patinka subtilesnių aromatų, bet daug vidinės jėgos turintys Italijos vynai. Vokiški ir austriški baltieji imponuoja savo gaiva ir traškia rūgštimi. Po truputį leidžiu nuklysti sau į saulėtos Ispanijos vynuogynus… Draugauju su savo vidiniu kipšiuku, o jis labiau toleruoja gaivius, lengvus vynus.

     Kokius žmones sutinkate darbe dažniausiai? Ar visus juos sieja tik pomėgis vynui?

Vienas iš didžiausių mūsų veiklos pliusų – galimybė susitikti pačius įvairiausius žmones, kurie užsuka į parduotuvę. Ypač vasaros metu, kuomet į uostą atplaukia kruiziniai laivai iš viso pasaulio. Keleiviai dažnai užsuka pas mus, labai mėgsta pasipasakoti apie savo vyniškus pomėgius ir potyrius, paieškoti mūsų lentynose savo šalies gamintojų. Užsuka vyndariai, vėjų nugairinti buriuotojai ir vasaros saulės nubučiuotos mamos. Užsuka kaimynės, močiutės pasipasakoti, kaip joms liūdna, nes teko atsisveikinti su augintiniu. Dažnai įbėga draugai tik vienam bučiniui. Golfistai atėję privalo pasipasakoti savo sėkmes ir nesėkmes, patirtas golfo laukuose. Parduotuvė per 10-metį jau tapo socialine erdve žmonėms. Kartais čia bintuojamos rankos ir įpilama vyno taurė numalšinti troškuliui ar patenkinti smalsumui, kartais diskutuojama apie tinkamą vyną prie ką tik ištraukto lyno, kartais pjaunamas atvežtas sūris ir skaitomos knygos apie karą.

     Ką patartumėte žmonėms, svarstantiems pradėti savo kelią vyno pasaulyje? Nuo ko pradėti?

Patarčiau niekada gyvenime nesustoti, ieškoti...  ir nuolat norėti antro gurkšnio vyno bei siekti jaudinančių potyrių su vynu, nesvarbu, ar tai būtų vynuogių auginimas, vyno gamyba, jo pardavimas ar vartojimas. Kiekvienas renkasi savo kelią ir pakeleivius – vyno pasaulis labai gilus ir spalvingas.

Justina Gedgaudaitė