Saldus „Vin de Constance“ vynas – 330 metų kelionė

Liudviko XIV laikais vienintelis kelias, kuriuo buvo galima pasiekti Azijos žemyną, vedė pro Keiptauno miestą. Norėdami pasiekti tikslą, keliautojai turėdavo apiplaukti Afrikos pusiasalį. XVII a. Keiptaunas labiau priminė ne įprastą koloniją, o laivybai itin svarbų tašką. Čia išsilaipindavo ir keisdavosi įgulos, buvo taisomi laivai ruošiant juos mažiau svetingoms teritorijoms. Šiame regione įsikūrusio Klein Constantios vynuogyno vardas tuo metu dar nebuvo vartojamas. Originalus pavadinimas greičiausiai kilo nuo vynuogyno dotatoriaus dukros Konstancijos vardo.

XVIII a. vidurys laikomas šlovingiausiu Klein Constantios laikotarpiu. Vynai tapo neįtikėtinai populiarūs ir garsūs visame pasaulyje. Jais mėgavosi Anglijos karaliai, Rusijos carai, Jungtinių Valstijų prezidentai George‘as  Washingtonas ir Tomas Jefersonas. Kalbama, kad šiuos vynus buvo pamėgęs ir net garsusis avantiūristas Kazanova. XVIII a. pabaigoje Europoje nebuvo gaminama tiek daug saldaus vyno, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bordo ir Soterne apie pilkąjį kekerą (botrytis cinerea) pradėta kalbėti tik XIX a. Tiesa, tokajus pradėtas gaminti kiek anksčiau, bet savo kiekiu su Konstancija lygintis negalėjo.

Svarbu atsižvelgti ir į istorines aplinkybes, kuriomis buvo gaminamas vynas. Tuo metu Europoje vyko nuolatiniai karai. Vyndariams buvo sunku parduoti savo produkciją, nes sąlygos buvo itin sudėtingos ir nepalankios verslui. Pavyzdžiui, Napoleono kariuomenė galėjo konfiskuoti paprasto ūkininko iš Pjemonto vyną ir jį panaudoti savo kareivių reikmėms, už tai žmogui nesuteikdama jokio atlygio.

Įdomu, kad kelios vyninės buvo sutarusios su Anglijos karališkuoju sostu, kad mokesčius jiems mokės vien savo produkcija. Buvo sukurta puikiai veikusi logistikos sistema. Šiame vynuogyne atsirado ir viena pirmųjų išpilstymo į butelius idėjų. Ją pasiūlė olandų pirklys, pastebėjęs, kad vyno kokybė drastiškai krenta gėrimą gabenant statinėse. Tuo metu buteliai atkeliaudavo iš Danijos. Jų forma nepakito iki pat mūsų dienų.

Pasibaigus Napoleono karams, imperatorius buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, kur praleido ketverius metus. Išrašuose galima pamatyti, kad šiuo laikotarpiu jis išgerdavo bent po butelį „Klein Constantia“ vyno per dieną!

XIX a. vidurys laikomas tamsiuoju periodu šio vyno istorijoje. Anglai nugalėjo Napoleoną ir pasirašė prekybos susitarimą, kuriuo buvo leidžiama pirkti vyną iš Bordo. Konstancijos gėrimų pardavimo kreivė smarkai krito. Krizę taip pat pagilino šiuo laikotarpiu prasidėjusios miltligės ir filokseros epidemijos. Per daugiau nei šimtą metų vynuogynai virto gyvulių fermomis. Juodasis periodas tęsėsi iki pat 1986 metų.

Svarbiu etapu šio vyno istorijoje tapo 1980 metai. Apleistus vynuogynus nusipirko profesorius ampelografas Duggie‘is Jooste‘as, atvertęs naują šio gėrimo istorijos puslapį.  Pirmąjį vintažą Duggie‘is Jooste‘as į pasaulį paleido 1986 metais. Jis su šeima nusprendė atgaivinti žymųjį Konstancijos vyno namų vardą bei istoriją, kuri jį siejo su Keiptauno miestu. Tuo metu aplink plytėjo labai mažai vynuogynų, daugiausiai buvo sodinamos valgomosios vynuogės. Planas buvo sėkmingai įgyvendintas – „Duggie Jooste“ atkūrė legendinį  vynuogyną. 2011 metais vynuogynas parduotas čekų verslininkui Zdenekui Bakalai.

Konstancijos vynuogyno terroir – unikalus. Tarp Keiptauno ir Gerosios Vilties kyšulio stūkso Stalo kalnas, prie kurio ir šliejasi Klein Constantia. Vynuogyno kairėje (maždaug aštuoni kilometrai nuo šiaurinės jo pusės) – Atlanto vandenynas. Pietų-pietryčių kryptimi (taip pat už maždaug aštuonių kilometrų) driekiasi Indijos vandenynas. Vynuogyną iš abiejų pusių supa galingi vandens plotai. Vynuogynus veikia ir labai stiprus Daktaro Keipo (Cape Doctor) vėjas, kartais pasiekiantis net iki 60 km/h greitį. Šios sąlygos sukuria itin specifinį klimatą.

Teritorija, kurioje yra įsikūrusi Klein Constantia, yra unikali ir dėl savo apylinkių – Stalo kalno bei šalia besidriekiančios vienos seniausių pasaulio kalnų grandinių. Manoma, kad šios amžius siekia maždaug 600 mln. metų. Stalo kalnas stebina ir turtinga gamta: jo viršūnėje klestinti biologinė įvairovė yra viena įspūdingiausių pasaulyje – čia galima rasti daugiau nei 20 tūkstančių skirtingų faunos ir floros rūšių.

 Europietiško modelio Klein Constantios vynuogyną sudaro 146 ha žemės, iš kurių užsodinta 70 ha. Apatiniai vynuogynai yra iškilę maždaug 30–40 m virš jūros lygio, čia šilčiau, mažiau vėjuota. Aukščiausiame teritorijos taške vynuogės auga maždaug 350 m virš jūros lygio aukštyje. Temperatūros skirtumas tarp viršaus ir apačios vasarą bei derliaus rinkimo metu gali siekti 5–7 laipsnius, todėl aukštumose auginamos ‘Sauvignion Blanc‘, o apačioje ‘Muscat‘ arba raudonosios vynuogės. Keiptauno pusiasalio oras yra visiškai kitoks, nei tradiciškai įsivaizduojame Afrikos klimatą. Čia orai primena Europą – temperatūros svyruoja tarp 15 ir 30 °C, dėl vėjo įtakos nukrenta ir iki 5 °C. Šioje teritorijoje vyraujanti vidutinė temperatūra puikiai tinka vynuogėms auginti.

Verta atkreipti dėmesį į neteisingas prielaidas, su kuriomis susiduriama kalbant apie „Klein Constantia“ vynus.  Pavyzdžiui, kad jie panašūs į Soterno vynus, jų sudėtis paveikta kekerinio puvinio. Konstancijos vynas gaminamas iš ‘Muscat de Frontignian‘ vynuogių, kekerinis puvinys šio tipo vynams nebūdingas. Vyndariai atidžiai stebi vynuoges, gamybos procesą. Jei tam tikro tipo vintažuose pasitaiko kekerinio puvinio, jis pašalinamas, nes laikomas nepageidautina savybe.

Klein Constantijoje vynuogės yra džiovinamos ant paties vynmedžio, laukiant vėlyvojo derliaus. Jį galima rinkti net keletą kartų, priklausomai nuo to, kiek sudžiūvusių vynuogių gali prireikti. Šių naudojama mažiau, jei reikia šviežios rūgšties. Priklausomai nuo poreikio, naudojamos vis nokesnės vynuogės, iki pat razinų. Vidutiniškai derliaus rinkimas vynuogyne užtrunka 40 dienų, ilgiausiai gali trukti iki 90 dienų.

„Vin de Constance“ 2016 metų vintažas – jauniausias, vadinamas „El Ninjo“ vintažu. Šio tipo vynui būdinga tobula dermė – puikus skonis, nėra jokio kekerinio puvinio. Vynas saldus, bet ne per saldus. 2016 metų vintažą galima  įsigyti brandinimui – jis beveik amžinas. Sakoma, kad geras saldus vynas yra toks, kurio norisi išgerti bent keletą taurių. Turi egzistuoti balansas tarp cukraus, alkoholio, rūgšties ir skonių. Būtent toks ir yra „El Ninjo“ vintažas.

Parengė Mantas Balakauskas