Lietuviškas vynas ne iš Lietuvos: „Varner“ vyninė Kalifornijoje

Kalifornijoje vyną darantys broliai Jamesas ir Robertas Varneriai žino savo lietuvišką kilmę ir ja didžiuojasi. Jų senelis Antanas Tananevičius 1897 metais į JAV atvyko iš Garliavos. Kai tai žinai, „Varner“ vardu padaryti „Pinot Noir“ ir „Chardonnay“  įgauna naujų atspalvių.

 Jimo ir Bobo Varnerių, kurie šiandien Centrinėje Kalifornijos pakrantėje, piečiau San Francisko, valdo „Varner Wine“, motina Lucillė (g. 1921 m.) buvo  Antano Tananevičiaus duktė. Vyndarių senelis 1896 metais  atvyko į JAV būdamas vienuolikos. 1914 metais jis baigė Čikagos medicinos ir chirurgijos koledžą, tapo gydytoju.

Spalvingesnė senelio brolio Jono Mykolo Tananevičiaus asmenybė. Jis į JAV atvyko 1895 metais. 1899 metais Čikagoje su kunigu Kriaučiūnu pradėjo leisti savaitraštį „Katalikas“, kuris vėliau tapo Jono Tananevičiaus nuosavybe. Laikraščio patalpose Jonas įsteigė banką, pavadinęs jį „Tananewich Bank“. Nuo 1914 metų „Katalikas“ ėjo kasdien. 1915-asiais dienraštis ir knygynas buvo atskirti nuo banko. Sušaukė pirmą lietuvių laikraščių leidėjų ir redaktorių suvažiavimą. 1917 metais bankas bankrutavo, teko likviduoti laikraščio ir knygyno verslą.

Ketverių metų broliai Jimas ir Bobas Varneriai (pavardė – iš tėvo vokiečio) išvyko iš Čikagos ir šiandien daro vyną Santa Barbaroje, Santa Kruzo kalnuose ir Paso Roblese.

Broliai dvyniai į vyno verslą atėjo skirtingais keliais. Jamesas baigė JAV Daviso universitete vyndarystę. Jo brolis Robertas mokėsi genetikos. Tačiau vieną dieną jie nusprendė daryti savo vyną. Išaiškėjo, kad Robertui geriau gaminti vyną, o Jamesui – parduoti. Pradėjo nuo labai mažų apimčių – 1 ha nuomoto vynuogyno. Kaip pasakoja Jamesas: „No clock, no music, just one monestery with one monk – Bob“ (be skubos ir fanfarų, mažas vienuolynas su vienu vienuoliu – Bobu). Dabar perka vynuoges iš augintojų. Savo vyninės neturi, tačiau vynmedžių priežiūrą, skynimą ir gamybą kontroliuoja nuo pradžios iki pabaigos. Derlius skinamas 5 val. ryte. Sprendimą, kurį plotelį skinti, priima ragaudami uogas. Vengia matuoti cukraus ir rūgšties kiekį, nes viską lemia ne skaičiai, o skonio balansas ir patirtis, vynuogyno pažinojimas. Gamyba atspindi jų neintervecinį požiūrį į vyno darymą: spontaninė fermentacija, „Foxglove“ serijai nei „Chardonnay“, nei „Pinot Noir“ nenaudojamos ąžuolo statinės – nenorima užgožti vietos skonio vyne. Tačiau tai reiškia, kad tenka investuoti į žaliavos kokybę ir labai atsargų darbą vyninėje, apsaugant vyną nuo sąlyčio su deguonimi: pylimas pasitelkiant gravitaciją, vynas nefiltruojamas ir pan. Vyną laiko keletą metų butelyje, kol jis visiškai atsiskleidžia ir tik tada paleidžia į prekybą.

Pasakodamas apie klimatą Santa Barabaros AVA, kur auga jų vynui skirtos vynuogės, Jamesas pabrėžia, koks vėsus čia klimatas. 75 proc. vynuogynų netoli Ramiojo vandenyno pakrantės. Rūkas čia laikosi iki 10 val. 2018-aisiais rūkai neišsisklaidydavo taip ilgai, kad net kilo kekerinio puvinio pavojus. ‘Pinot Noir‘  vos spėja sunokti. ‘Chardonnay‘ auga kiek giliau žemyne.  Pastaraisiais metais vasaros net ir vėsesnės, nei būdavo. Tik žiemos šiltos, vynmedžiai nespėja užmigti. Ir trūksta lietaus.

Paso Roblese jų vynuogės auga mažiau žinomame San Migelio rajone, kuriame dirvožemis toks pat, kaip ir gerokai labiau žinomame, taigi ir brangesniame Adelaidės rajone, kuriame vyrauja geologinių plokščių slinkimo į paviršių iškeltos nuosėdinės uolienos su šiek tiek klinčių. Vyną atskiria nuo žievelių palyginti anksti, dar nepasibaigus fermentacijai, todėl taninai labai švelnūs, savotiškai saldūs.

„Varner“ vyninė vyną parduoda 46-iose JAV valstijose. Jis restoranuose dažniausiai parduodamas taurėmis. Eksportuoja į Belgiją, Vokietiją, Pietų Korėją, Jungtinę Karalystę.