Prekės išvaizda gali skirtis nuo matomos nuotraukoje.
Raudonasis sausas
Vynas gaminamas iš vynuogyno, esančio La Morra zonoje, vynuogių.
Vynuogių sulčių fermentacijos metu, maceracija trunka 3-4 dienas. Vėliau vynas 18 mėn. brandinamas prancūziško ąžuolo statinėse.
Gilios rubino spalvos vynas pasižymi intensyviais slyvų, vyšnių, laukinių aviečių ir rožių žiedlapių aromatais. Burnoje vynas vidutinio svarumo, juntamas ilgas, vaisiškas poskonis bei nokūs taninai.
Patiekti 16-18 °C temperatūros prie raudonos mėsos patiekalų, minkštų - vidutinio kietumo sūrių, makaronų ar šaltų mėsos užkandžių.
Elio Altare - neeilinė Barolo pasaulio asmenybė. Jis laikomas pagrindiniu modernaus požiūrio į Barolo vyną architektu. Elio daug prisidėjo prie šiandieninės Barolo kokybės, įgyvendindamas skaudžius, bet būtinus pokyčius savo tėvo vyninėje, taip įkvėpdamas ir kitus. Būdamas jaunas, Elio keliavo į Burgundiją, kur išvydo, kad pirmiausia ypatingas dėmesys skiriamas vynuogynams, o vyninėje intervencija minimali. Taip pat aukšti reikalavimai keliami vynuogių kokybei bei statinių naujumui. Iki šiol sklando legendos apie šio vyndario atsidavimą siekiant kokybės aukštumų: Elio miegodavo vyninėje, kad „girdėtų“ savo vyną, ragaudavo dirvą bei stebėdavo kiekvienos dienos orus ir fiksuodavo juos dienoraštyje. Pokyčiai ir kartų kaita niekada nebūna lengvi. Elio sunkiai sutardavo su tėvu Giovanni‘u, kuris laikėsi įsikibęs seno požiūrio. Elio siekė ekologiškumo, ypač po nelaimės 1982-aisiais, kai smarkiai apsinuodijo pesticidais. Deja, tėtis galvojo kitaip, kol jų nesutarimai pasiekė apogėjų – Elio su grandininiu pjūklu supjaustė visas pasenusias vyninės statines! Už tai tėvas išbraukė jį iš paveldėtojų, ir Elio viską turėjo pradėti nuo nulio. Elio laikosi nuomonės, jog esminė modernaus požiūrio sąlyga yra gaminti vyną, kuris tinkamas gerti jaunesnis, kurio nereikia brandinti kelis dešimtmečius, kol jis tampa malonus ragauti. Galingieji senoviniai taniniški vynai kartais niekada nesušvelnėja, ir jų vaisiškos aromato natos neatsiskleidžia, – teigia jis. Tačiau niekas nedrįs teigti, jog Elio Altare‘s vynai yra „skysti“ ar silpno kūno, negalintys bręsti. Rotacinės fermentavimo talpos, daug trumpesnis sąlyčio su odelėmis laikas, naujos prancūziško ąžuolo statinės – šios priemonės, visiškai naujos senajai Barolo gvardijai, leidžia Elio Altare‘ę vadinti moderniojo Barolo architektu. Iš paskos sekė ir kiti gamintojai. Taip pamažu visas regionas pasiskirstė į klasikinius gamintojus ir modernistus. Nors jeigu daugelio jų paklaustum, kuriai stovyklai priklauso, didesnioji dalis modernistų atsakytų, jog tiesiog stengiasi daryti geriausią vyną, kokį tik sugeba. Ir jie tai daro visomis išgalėmis. Sunku pasakyti, kaip šiandien atrodytų prastų derliaus metų vynas iš „Gaja“, Giacomo Conterno ar Bruno Giacosa‘os vyninių, nes šie finansiškai stiprūs milžinai galėjo praleisti vienus kitus prastus metus nedarydami aukščiausios kategorijos vynų apskritai. Tačiau mažesni augintojai, kaip Elio Altare, tokios prabangos sau leisti negalėjo. Puikus vynas, pagamintas kuklaus derliaus metais yra geriausias vyndario talento ir jo atsidavimo kokybei įrodymas. Prasto derliaus metai neretai parodo, kas yra kas, nes puikiausiais vynmečiais visi sugeba padaryti kokybiško vyno. Elio Altare, pelnytai laikomas vienu geriausių Barolo gamintojų, nuėjo nelengvą kelią ir dabar gali po truputį ramiai atiduoti vyninės vairą į dukrų Elenos (studijavo enologiją) bei Silvijos (studijavo ekonomiką) rankas. Silvija šiuo metu vadovauja vyninei, o Elena gyvena Vokietijoje, kur vysto vyno importo verslą. Tačiau ar itališkame šeimos versle kartų kaita vyksta lengvai? Prisiminkime Elio ir jo tėvo kovas. O dukterys tikrai paveldėjo tėvo charakterį: jos kupinos idėjų, kurių naudą parodys tik laikas. O kol kas Elio įgyvendina naujus sumanymus, likusį laiką atiduodamas šeimai bei ekologinei žemdirbystei.
