„Geri metai“: Šermukšnių vynas iš Vilniaus rajono

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Tą dieną atrodė, kad šermukšnių ir putinų pumpurai sproginėja. Dar geras mėnuo ir laukai sužydės, paskui sunokins ryškių atspalvių uogas. Rankomis nuskintos, jos pradės ilgą kelią iki vyno taurės, kurioje metų ratas paliks savo spalvą, kvapą ir aromatą. „Išeini į terasą, atsisėdi ir supranti: čia yra gyvenimas“, – sako už Vilniaus, Ponasų kaime, įsikūrusio ūkio „Geri metai“ šeimininkai, informatikos specialistai, vadovai Irma ir Giedrius Kaukai. 

Tekstas pirmą kartą publikuotas: 15min.lt 

Didžiulės vadovavimo patirties Lietuvoje ir užsienyje turinti pora šiandien savo darbus derina su sodo darbais. Visą gyvenimą buvę miestiečiai, prieš keletą metų Irma ir Giedrius nusprendė pradėti kitokį gyvenimą – lėtesnį, natūralesnį, žalesnį.

Jo pradžia tapo dešimt hektarų žemės, kurioje eilėmis susodino šermukšnių ir putinų krūmus. Šalia išdygo nedidelis šeimos namas ir maža vyninė, kurioje pora gamina šermukšnių vyną. „Nesiekiame tapti industriniu ūkiu, savo rankomis ir mėgaudamiesi stebime medžių žydėjimą, matome, kaip uogos auga, noksta. Patys jas skiname ir kuriame vyną, kuris galėtų pasauliui papasakoti apie Lietuvą“, – sako I.Kaukienė. 

Istorija prasidėjo nuo šermukšnių medžio prie namo 

Pirmiesiems šermukšnių sodinukams – jau šešeri. Kai kurios veislės taip ūgtelėjo, kad šeimininkams rudenį tenka palypėti aukštyn, kai nori uogų kekes pasiekti. „Ar žinote, kad šermukšniai yra kilę iš tos pačios šeimos kaip ir obelys?“ – vaikščiodamas po lauką klausia G.Kaukas ir leidžiasi aiškinti sodo veislių ypatumus. Būtent jie lemia, kokios spalvos ir skonio savybių vynas vėliau bus sukurtas. 

Vienos šermukšnių veislės buvo išvestos selekciniu būdu, o kitos – sukryžminant su kriaušėmis, aronijomis, gudobelėmis. „Šermukšnis – tas pats obuolys, uoga jo vadinti nereikėtų, tai – vaisius. Jei jį perpjausi ir panagrinėsi, viduje pamatysi, kad sėklos lygiai taip pat išsidėsčiusios, o ir obuolio poskonį dažniausiai pajausi“, – pasakoja Giedrius, o Irma prisimena, kad pirmasis šermukšnio medis buvo pasodintas prie namo Sakiškėse. 

Porai dažnai tenka atsakinėti į klausimą, kodėl savo ūkui išsirinko šermukšnius. Juo labiau kad dažnas vyno vertintojas, išgirdęs apie šermukšnių vyną, tik nosį suraukia. „O mes šiuo augalu tikime“, – sutartinai sako ir pasakoja, kad ūkio idėja prasidėjo nuo didžiulio noro išsikraustyti iš Vilniaus. Toli bėgti nenorėjo – Vilniuje likę darbai, vaikų mokyklos, tačiau gyvenimas gamtoje nepaprastai traukė.

„Daug vietų apvažiavome, tačiau įstrigo ši. Nors užpelkėjusi, apaugusi krūmais, ji mums kalbėjo apie tai, kad esame ten, kur reikia, – pasakoja Irma. – Kad sodinsime šermukšnius ir putinus, jau buvome apsisprendę, – šilauogių Lietuvoje užtektinai prisodinta. Mums norėjosi įdomesnių ir sveikatinimui tinkamų produktų.“

Ir šermukšnius reikia prižiūrėti! 

„Kai turi dešimt hektarų žemės, tai ir galvoji, ką joje įdomaus nuveikti, ne šienavimui ją pirkai“, – juokauja Giedrius, o Irma priduria, kad gyvenime galima viską suderinti, o pasinerti į vieną sritį – neįdomu ir pavojinga. Štai kodėl Giedrius vis dar dirba konsultacinį darbą, o ji pati vadovauja vienai veiklai didelėje įmonių grupėje. Ūkio šeimininkai pasakoja girdėję, kad prie šermukšnių darbo nebus daug, prižiūrėti jų beveik nereikia.

Paaiškėjo, kad ne visai taip – savo šermukšnių ir putinų laukuose pora praleidžia didžiąją savo laisvo laiko dalį, poilsio dienas ir atostogas. Pamatę, kad patys nebespėja, pasiprašė pagalbos kaimynystėje. Su gamta nepajuokausi, jei laiku darbų neatliksi, teks dvigubai daugiau dirbti arba dvigubai sunkiau. 

Pirmieji šermukšnių metai nebuvo visai sėkmingi – lietinga vasara pripildė užpelkėjusius sklypo kraštus, dalis šermukšnių paskendo. „Teko kasti tvenkinius, surinkti vandenį, kad kemsynai nusausėtų“, – apie pirmuosius darbus pasakoja ūkio šeimininkas ir priduria, kad šermukšniams priemolis tinka, o drėgna, įmirkusi žemė patinka putinams. Todėl žemesnėse vietose jų ir buvo prisodinta. 

Specifinio skonio putinų vaisiai turi aiškiai į dvi dalis pasidalijusią gerbėjų ir negerbėjų armiją. Putinų uogos turi specifinės valerijonų rūgšties, tačiau jos turi daug sveikatai naudingų elementų ir jų vartoti nereikia daug. Šermukšnių vyno skonis nežymiai kartus, vieniems labai patinka, o kitiems ne, tačiau su metais, bręstant vynui, kartumas mažėja ir vynas tampa švelnesnis. 

Senų laikų legendos pasakoja, kad šermukšnių medžiai namus saugodavę nuo piktųjų dvasių, šermukšnio lazdas nešiodavosi keliautojai ir medžiotojai, o jūreiviai, išplaukę į kelionę, kišenėn dėdavosi šermukšnio gabalėlį, kad laivas nepatektų į audrą. Buvo manoma, kad šermukšnis padeda žmogui atskirti gerą maistą nuo prasto, saugo nuo piktos akies ir nepageidaujamų įtakų. Putinai taip pat yra senųjų liaudies dainų veikėjai, prie namų sodinami dėl gėrio ir grožio, taip pat ir kaip vitaminingas papildas šaltaisiais mėnesiais. 

„Tačiau ir šermukšniai, ir putinai – ne tik Lietuvos augalas, jų galima rasti ir Japonijoje, ir Kanadoje, ir Skandinavijos šalyse, jie – šiauriečiai, mėgsta vėsesnį klimatą“, – pasakoja Giedrius. 

Šiaurietiška vynuogė 

Kai ištinka geri metai, Giedrius su Irma nuo medžio nuskina daugiau nei po kibirą šermukšnių. Nuskinti vaisiai rūšiuojami, nuskabomi nuo kotelių, plaunami. Traiškomi jie tomis pačiomis traiškyklėmis, kurias naudoja ir vynuogių vyno gamintojai. „Mes visko dar tik mokomės, – kuklinasi ūkio šeimininkai, nors jau dabar jų pagamintas šermukšnių vynas dalyvauja visuose vyno konkursuose ir bei parodose. 

Keliaudami po pasaulį, Irma ir Giedrius šermukšnių vyno nedaug regėjo. Gal todėl žvelgia plačiau – kelerių metų senumo, išlaikytas vynas gali būti įdomus pasaulio ragautojams ir gurmanams. 

„Nieko per daug neplanuojame, esu pamoką išmokusi – vienas mūsų vaikų turi retą ligą, jai gydyti reikia brangių vaistų. Kai buvau jauna ir vaikų dar neturėjau, purkštaudavau: tik pamanykite, kiek daug mokesčių mokame! Šiandien aš gerai žinau, kad viskas turi prasmę, viskas anksčiau ar vėliau atsiperka, jei tik elgiesi teisingai ir sąžiningai savo ir kitų atžvilgiu“, – gražia savo ūkio ateitimi neabejoja I.Kaukienė. Ji įsitikinusi, kad nėra paprasta eiti prieš srovę, tačiau pasiryžimą visada stiprina aiškus žinojimas, jog sprendimas buvo padarytas teisingas. 

Geri metai vyninė buvo įtraukti į pirmąjį Vyno žurnalo sudarytą Lietuvos vyndarystės turizmo žemėlapį.