1–0 iš 0
Len de l'El (žinoma ir kaip Loin de l'Oeil) – tai istorinė ir labai unikali baltųjų vynuogių veislė, kilusi iš Gaillac (Gajako) regiono Pietvakarių Prancūzijoje. Ši vynuogė dovanoja išraiškingus, vidutinio kūno vynus, džiuginančius švelnia rūgštimi bei prinokusių kriaušių, obuolių, egzotinių citrusų ir baltųjų gėlių aromatais. Tai autentiškas regioninis vynas, puikiai tinkantis elegantiškiems vakarams.
Skaityti daugiauPietvakarių Prancūzijoje ši vynuogė yra nepaprastai universali. Nors rasti 100 % šios veislės vyną galima, kur kas dažniau ji naudojama kaip harmonizuojantis mišinių komponentas.
Dažniausiai Len de l'El yra maišoma su kita vietine veisle – Mauzac, arba su tarptautiniu Sauvignon Blanc. Tokiuose mišiniuose ji suteikia gėrimui svarumo, apvalios tekstūros ir salstelėjusį vaisių aromatą, o kitos veislės prideda reikalingos rūgšties. Ieškantiems saldumo, verta atkreipti dėmesį į šios veislės vėlyvojo derliaus (Vendanges Tardives) vynus, kurie dėl natūralios uogų savybės kaupti cukrų tampa puikiais, medumi kvepiančiais desertiniais vynais.
Dėl savo apvalios tekstūros ir mažesnio rūgštingumo, sausas Len de l'El vynas yra klasikinis regioninės prancūzų virtuvės palydovas. Jis tobulai tinka prie baltojo padažo ir žuvies patiekalų, nesaldžių sūrio pyragų (quiche), antienos confit bei pusiau kietų ožkos ar avies pieno sūrių. Saldžioji versija puikiai dera su vaisiniais desertais ir sūriu su mėlynuoju pelėsiu.
Vietiniu Oksitanijos dialektu „Len de l'El“ (arba prancūziškai Loin de l'Oeil) pažodžiui reiškia „toli nuo akies“. Šį poetišką pavadinimą veislė gavo dėl unikalios savo vynmedžio anatomijos: uogų kekės auga ant išskirtinai ilgų stiebelių, todėl pačios vynuogės kabo gana toli nuo pumpuro (kuris vyndarystės terminologijoje dažnai vadinamas „akimi“).
Pagrindinė to priežastis – natūraliai labai mažas rūgštingumas. Karšto klimato sąlygomis Len de l'El greitai netenka rūgšties ir sukaupia daug cukraus. Jei vynas būtų gaminamas tik iš šios veislės, jis galėtų atrodyti per svarus arba „plokščias“. Dėl to vyndariai sumaniai ją maišo su rūgščiomis veislėmis, kad pasiektų tobulą skonio balansą ir traškumą.