1–1 iš 1
'Weissburgunder' – tai vokiškas garsiosios Pinot Blanc vynuogės pavadinimas, po kuriuo slepiasi vieni elegantiškiausių ir subtiliausių Europos baltųjų vynų. Būdama natūrali Pinot Gris (kuri pati kilo iš Pinot Noir) mutacija, ši vynuogė Vokietijos, Austrijos ir Šiaurės Italijos (Pietų Tirolio) vynuogynuose atrado savo tobulą išraišką. Skirtingai nei aromatiškasis „Riesling“ ar žoliniu charakteriu pasižymintis „Sauvignon Blanc“, taurėje šis baltasis vynas niekada nešaukia – jis vilioja ramiu ir rafinuotu stiliumi. Jame susipina šviežių kriaušių, baltųjų obuolių, persikų, pavasarinių gėlių žiedų ir subtilios riešutų natos. Tai idealus pasirinkimas ieškantiems harmoningos gaivos, kreminės tekstūros ir tobulo gastronomiškumo.
Putojantis sausas
Nors vynuogės prigimtis slypi Prancūzijos Burgundijos regione (ką ir sufleruoja pavadinimas Weissburgunder – liet. „Baltasis burgundietis“), šiandien jos tikrieji namai yra Vokietija (ypač Baden, Pfalz ir Rheinhessen regionai) bei Austrija (Štirija ir Burgenlandas). Ši veislė yra gana reikli – jai reikia derlingų, kalkingų dirvožemių ir šilto, bet ne per karšto mikroklimato, kad uogos neprarastų savo gyvybingos rūgšties. Vokietijoje ir Austrijoje gaminami „Weissburgunder“ vynai dažnai pasižymi ryškesne struktūra ir didesne koncentracija nei jų atitikmenys iš Elzaso (Prancūzijos) ar kitų regionų.
„Weissburgunder“ yra vienas universaliausių baltųjų vynų derinant su maistu. Kadangi jo aromatas nėra pernelyg agresyvus, jis neužgožia patiekalo, o subtiliai jį papildo. Vokietijoje šis vynas laikomas absoliučiu baltųjų smidrų (šparagų) palydovu. Taip pat jis tobulai dera su tradiciniu Vienos šniceliu (Wiener Schnitzel), kepta paukštiena, veršiena, upėtakiu ar oto žuvimi. Svaresni, ąžuole brandinti stiliai puikiai atlaiko kreminius sviesto ar grietinėlės padažus, rizotą (risotto) su grybais ir švelnius karvės pieno sūrius.
Taip, genetiškai tai yra lygiai ta pati vynuogių veislė. Pavadinimai skiriasi tik priklausomai nuo šalies, kurioje vynas pagamintas. Visgi, stilius gali šiek tiek skirtis: itališkas Pinot Bianco (ypač iš Alto Adige) dažnai būna itin traškus ir kalnų minerališkumo, prancūziškas Pinot Blanc – apvalesnis ir švelnesnis, o vokiškas ar austriškas Weissburgunder paprastai pasižymi išreikštu kūnu, kompleksiškumu ir ilgaamžiškumo potencialu.
Jauną, nerūdijančio plieno talpose gamintą „Weissburgunder“ rekomenduojama patiekti gerai atvėsintą, 8–10°C temperatūros. Svaresnius, ąžuolo statinėse brandintus vynus geriausia patiekti šiek tiek šiltesnius, apie 10–12°C, o taurė turėtų būti šiek tiek platesnė (puikiai tiks ir Burgundijos baltojo vyno taurės), kad atsiskleistų visa aromatų ir tekstūros gausa.