Italijoje, Veroną supančiame Veneto regione, gausu gero ar net didingo vyno gamintojų, tačiau nė vienas jų savo reputacija ir mitiniu statusu neprilygsta Giuseppe Quintarelli. Vos vienuolika kalkakmenio ir bazalto dirvožemiu nuklotų hektarų apimantis šeimos ūkis ypač gero derliaus metais pagamina vos apie 5.000 butelių amaronės. Juo ir kitais šio ūkio vynais savo rūsius stengiasi papuošti ne tik privatūs kolekcininkai, bet ir žymiausi pasaulio restoranai.

Planuodami kelionę po Italijos vynuogynus nusprendėme bent pabandyti aplankyti legendomis apipintą Valpoličelos vyno ūkį. Tai nėra paprasta – amaronės krikštatėviu vadinamo Giuseppe Quintarelli vardu pavadintas ūkis slepiasi nuo smalsių turistų akių, viešai neskelbia nei telefono, nei adreso. Nėra ir interneto svetainės. Visgi interneto gelmėse pavyko aptikti garsiosios vyninės el. pašto adresą, ir, apsikeitę keliais laiškais, jau džiaugėmės turį patvirtintą vizitą, gavę GPS koordinates ir nurodymus, kur ir kada atvykti.

Įvedė savo madas

Prie ūkio vartų mus pasitinka Francesco Grigoli, Giuseppe anūkas. Santūrus kokių 40-ies metų vyras, vedžiodamas po vyninę ir rodydamas giminės simbolių drožiniais išmargintas senas ąžuolines statines, dailiai išrikiuotas prieš kelerius metus restauruotoje vyninėje, pasakoja šeimos istoriją.

Quintarelli šeima Negraro kaimelio apylinkėse įsikūrė 1924-aisiais. Giuseppe tėvas tuomet prižiūrėjo aplink šeimos namą augančius vynuogynus ir darė vyną. Darė išties neblogai – 50 litrų statinaitėse vynas buvo eksportuojamas net į Ameriką.

Tais laikais Valpoličelos regionas buvo žinomas dėl savo paprasto lengvo skonio raudonojo vyno, bet mados netruko pasikeisti. Bepi (taip draugai vadindavo Giuseppe) ūkio vadžias perėmė šeštąjį dešimtmetį ir kartu su dar keliais ambicingais vyndariais amžiams pakeitė Valpoličelos vyno istoriją.

Būtent jo fanatiškas kokybės vaikymasis visomis įmanomomis priemonėmis ir begalinis kantrumas padėjo nedideliam šeimos ūkiui išgarsėti visame pasaulyje. Bepi nesistengė vaikytis vyndarystės madų brandinti vyną mažose statinaitėse, o skrupulingai laikėsi savos ideologijos, kad vynas turi bręsti lėtai ir tolygiai.

Tik sulaukęs 82 metų, 2010-aisiais, Giuseppe ūkio valdymą patikėjo savo dukrai Fiorenzai. Praėjus dar dvejiems metams pasaulį apskriejo liūdna žinia apie amaronės krikštatėvio netektį. Ūkiui iki dabar vadovauja Fiorenza, padedama savo vyro Giampaolo ir sūnų Francesco bei Lorenzo, juos visus teko sutikti lankantis ūkyje. Bepi palikuonys sau išsikėlė svarbiausią užduotį – tęsti Giuseppe legendą ir išsaugoti unikalų vyno stilių.

Nė lašo pro šalį

Degustacijų salėje pasitinka senos vyno statinės ir dulkėmis bei voratinkliais apraizgyti buteliai lentynose. Centre – nedidelis ąžuolinis stalas su kėdėmis ragautojams prisėsti tarsi už baro. Vienas sūnų, Francesco, pasakoja, kad degustacijų salė palikta visiškai tokia pati, kokia buvo seneliui gyvam esant. Sekant Giuseppe pavyzdžiu, Quintarelli vyninėje vynas prilyginamas maistui, tad nė lašelis negali būti iššvaistytas.

Bepi atrodydavo nepagarbu spjaudyti vyną, tad vyninėje nėra įprastai degustacijose naudojamų spjaudyklių – neišgertas vynas atsargiai perpilamas į nenaudojamą specialiai tam paskirtą taurę. Pats vyno ragavimo ritualas labiau primena sakralią japonišką arbatos gėrimo ceremoniją nei įprastą degustaciją vyno ūkyje.

Kompanija nuščiuvusi stebi pagarbius Francesco rankų judesius, kai jis pakelia butelį ir atsargiai ištraukia kamštį. Vynas į nedideles senelio pamėgtas taures pilamas lėtai, kad nenulašėtų nė vienas lašelis. Atmosfera tokia užburianti, kad ragaujant vyną kylančius klausimus nejučiomis imame uždavinėti kone pašnibždomis. Šioje degustacijų salėje išties išsaugota begalinė senelio ambicija siekti kokybės, kantrybė ir pagarba tradicijoms.

Dėmesys detalėms nesibaigia vynuogių auginimu ar vyndaryste. Giuseppe vynui supilti pats atrinkdavo geriausio stiklo butelius, o juos užkimšdavo neįprastai ilgais natūralaus kamštmedžio kamščiais. Tai užtikrino gėrimo ilgaamžiškumą. Originalias vyno etiketės ranka užrašydavo pats Giuseppe su dukromis. Tačiau kursyvu logotipą „Quintarelli Giuseppe“ būdavo patikima išraityti Veronoje esančio restorano šefui Giorgio Gioco. Kiekvienas brangus storo stiklo butelis buvo teptuku tepamas klijais ir ant jo klijuojama etiketė. Šios praktikos atsisakyta vos prieš dešimtmetį – dabar etiketės spausdinamos spaustuvėje, tačiau jų dizainas liko nepakitęs.

Detalių svarba

Senąsias Amaronės gamybos tradicijas puoselėjantis ūkis vynuoges ‚Corvina‘, ‚Corvinone‘ ir ‚Rondinella‘ medinėse dėžutėse palėpėje vytina keturis mėnesius. Per tiek laiko vynuogės netenka apie pusės viduje esančio vandens, tad sulčių skonis itin sukoncentruojamas, tiesa, pagaminamo vyno kiekio dėl to sumažėja.

Amaronė Quintarelli ūkyje gaminama tik itin gero derliaus metais. Tačiau jei po 8-erių metų brandinimo statinėse vynas visgi nepateisina šiam vynui keliamų ypač aukštų reikalavimų, jis išleidžiamas kaip „Rosso del Bepi“ – paprastas Veneto krašto raudonasis. Tiesa, skonis jo tikrai nepaprastas. Ypač ypatingais metais išleidžiamas ir „Amarone Riserva“. Net tiesiog Valpoličelos apeliacijos vardu pavadintas raudonasis šioje vyninėje gaminamas su ypatingu dėmesiu, vynuogės jam vytinamos 2 mėnesius. Nors kadaise darydamas šį vyną, Giuseppe naudojo vyno užpylimo ant džiovintų vynuogių išspaudų techniką, visgi savo vyną jis atsisakė vadinti dabar įprastu terminu „ripasso“ – jam tai atrodė visiškai nereikalinga, nes būtent taip buvo daromas bazinis Valpoličelos vynas senaisiais laikais ir joks papildomas pavadinimas 6 metus kantriai statinėse brandinto vyno kokybės nepakels. Saldžiajam „Recioto“ vynui raudonųjų uogų derlius renkamas tik ypač gero derliaus metais ir tik tam tikrose šeimos vynuogyno dalyse – ten, kur vynuogės susirpsta labiausiai, o vynui daryti naudojamos tik kekės „ausyse“ – viršutinėje dalyje – esančios daugiausia saulės gavusios uogos. Niekas kitas tiek dėmesio detalėms regione neskiria.

Plačiai garsėjęs kaip tradicionalistas, Giuseppe nepamiršo ir inovacijų – 1985 m. jis pirmasis regione pradėjo eksperimentus su ‚Nebbiolo‘, ‚Croatina‘ ir tarptautinėmis ‚Cabernet Sauvignon‘ ir ‚Cabernet Franc‘ vynuogėmis. Būtent 4 mėnesius vytintos tarptautinės vynuogių veislės formuoja 8-erius metus statinėse brandinamo „Alzero“ vardu pavadinto vyno skonį.

Giuseppe Quintarelli dėl savo neįtikimai aukštų kokybės standartų ne tik sukūrė regioną bei visą Italiją garsinantį vyną, bet ir tapo įkvėpimo šaltiniu kitiems Italijos ir viso pasaulio vyndariams. Atsisveikinę su vyninę valdančia šeima ir padėkoję už nepamirštamą patirtį, toliau važiavome tylomis.

PETRAS JARAŠŪNAS

Straipsnis pirmą kartą publikuotas www.vz.lt 2018-09-30

Straipsnį galite rasti čia.