„Tikras žinovas vyną ne geria, o ragauja jo paslaptis“
Paskelbta: 2025-10-02
Ispanų siurrealizmo menininkas Salvadoras Dalí vyną laikė ne vien gėrimu, bet paslapčių, emocijų ir fantazijų šaltiniu. Jo hedonistinę pasaulėžiūrą įkūnijo dvi knygos – „Galos vakarienės“ („Les dîners de Gala“) ir „Galos vynai“ („The Wines of Gala“), kuriose maistas ir vynas tampa meno dalimi. Dalí siūlė vyną klasifikuoti pagal emocijas, o ne geografiją, taip pakviesdamas į kelionę, kurioje svarbiausia – ne žinios, o išgyvenimas ir malonumas.
Jis teigė: „Tikras žinovas vyną ne geria, o ragauja jo paslaptis.“ Ši aksioma taikliai apibūdina garsųjį siurrealizmo meistrą S. Dalí ir jo santykį su gyvenimo teikiamais malonumais. Galima sakyti, tai geriausiai išreiškia jo hedonistinę pasaulėžiūrą.
S. Dalí neapsiribojo vien tapyba – jis siekė patirti ir įamžinti visus pojūčius: nuo meno ir mokslo iki kūniškų džiaugsmų, tarp kurių svarbią vietą užėmė vynas ir ištaigingos puotos. Biografiniai šaltiniai mini jo teatrališkus vakarėlius, pomėgį į ekstravaganciją ir nuolatinį troškimą sujungti maistą, vyną bei meną į vieną nedalomą patirtį.
Šią aistrą Dalí įkūnijo išleisdamas dvi garsias knygas. Pirmoji – „Les dîners de Gala“ (1973), kurioje jis surinko prabangių vakarienių receptus ir iliustravo juos siurrealistiniais vaizdais. Antroji – „The Wines of Gala“ (1977), dedikuota jo žmonai ir mūzai Galai, tapo tikra vyno „fantazijų enciklopedija“.
Čia Dalí ne tik piešiniais, bet ir idėjomis perkūrė vyno pasaulį – pirmojoje dalyje aprašė dešimt „dieviškųjų“ vynų bei regionų, o antrojoje sukūrė visiškai naują klasifikaciją, grįstą ne geografija ar vynuogių veislėmis, bet žmogaus emocijomis ir būsenomis.
Antrojoje knygos dalyje „Ten Gala Wines“ Dalí pateikia dešimt vynų, kuriuos susieja su įvairiomis emocijomis ir būsenomis: džiaugsmu, liūdesiu, fantazija, šviesa, tamsa, nekaltybe, juslingumu, lengvabūdiškumu, dosnumu ir neįmanomumu. Kiekvieną skyrių lydi siurrealistiniai koliažai ir tekstai, kviečiantys vyną patirti ne kaip objektą, o kaip nuotaikos ar būsenos atspindį.
Tai sąmoninga priešprieša tradicinei enologijai: Dalí pabrėžia, kad vynas pirmiausia kalba su žmogaus pasąmone, vaizduote ir pojūčiais, o tik vėliau – su intelektu ar analitiniais gebėjimais.
Šis Dalí palikimas mus skatina į vyną žvelgti plačiau – ne vien kaip į gėrimą ar gastronomijos dalį, bet ir kaip į kultūros, meno ir vidinės patirties jungtį.
Jo požiūris primena, kad ragaujant taurę vyno verta ieškoti ne tik skonio niuansų, bet ir emocinės kelionės, kurią jis sukelia. Dalí kviečia leistis į šią kelionę su atviru smalsumu, nes būtent ten, už įprastų apibrėžimų ribų, slypi didžiausios paslaptys ir tikrasis malonumų džiaugsmas.
