Vajrų šeima ir Pjemonto žemė

Kasdien Vajrų šeimos nariai kopia ir leidžiasi gimtojo Barolo kalvų šlaitais, su meile liesdami jų giminės sodintus ‘Nebbiolo‘, ‘Barbera‘, ‘Dolcetto‘, ‘Moscato‘ vynmedžius, ne taip gerai kitur žinomus ‘Freisa‘ ir Pjemonte retai aptinkamus ‚Pinot Nero‘ bei ‚Riesling‘.

Sutikus šiltai besišypsančius Aldo‘ą (visų vadinamą maestro), Mileną ir jų vaikus Giuseppe‘ę (g. 1985), Isidoro‘ą (g. 1990) ar Francescą (g. 1987), atrodo, kad šie žmonės myli visą pasaulį. Tačiau tikroji jų meilė – ypatingo kompleksiškumo Pjemonto dirvožemis, nes milijonus metų žemė čia kilo, leidosi po vandeniu, vėl kilo, klojosi sluoksniais ir maišėsi. Vajros sako, kad nei vynuogyno, nei terroir negali būti be žemės. Ją mylėti ir paprasta: žemė yra dosni ir gyva, žadą atima jos spalvos ir teikiami stebuklai, ir nelengva, nes ji reikalauja daug darbo ir kantrybės.