Joninių deriniai – vynas ir ant laužo keptas maistas

DAIVA MUMGAUDIENĖ

Joninių šventimas mane lydi nuo vaikystės. Vasaras leisdavau kaime pas senelius, jie turėjo didelį ūkį ir gyveno ant upės kranto. Senelis buvo Jonas, grojo bandonija ir turėjo puikų balsą. Kaime Joninės dažnai sutapdavo su šienapjūte. Kadangi senelis laikė arklius, buvo paklausus kaime tuo metu, padėdavo suvežti kaimynams šieną. Mes, vaikai, krykštaudavome, kai Joninių išvakarėse senelis ir arkliai grįždavo papuošti ąžuolų vainikais. Žinodavome, kad šiąnakt galėsime ilgai šėlti, nes kieme bus šventė. Senolis visada išsitraukdavo bandoniją, ateidavo kaimynas, griežiantis smuiku, dainos ir šokiai netildavo iki paryčių. Dar būdama vaikas pasižadėjau, kad ieškosiu vyro vardu Jonas, nes ta gera Joninių šventės emocija ilgam išliko atminty: kai braidydavome po rasotą ryto žolę klausydami žiogų grojimo, atrodė, kad pakilsime kartu su kylančia saule.

Mano vyras puikus, bet jo vardas ne Jonas. Tačiau vaikystės prisiminimai ir pažadas sau nepražuvo – turiu nuostabų sūnų Joną, kuris mums vėl suteikė energijos ir noro susiburti ir pažymėti šią puikią vasaros šventę. Pas senelius kaime visada kepdavome ėriuką ir rūkydavome žuvį, o viską užgerdavome senelio darytu obuolių vynu ir alumi. Laikai keičiasi, tradicijos taip pat, bet Joninių vakarėlį visuomet rengiame.