Lis Neris

Istorija ir moderni vyndarystė

Nors Pecorari šeima Isonzo slėnyje vynuogynus puoselėja nuo pat 1879 metų, tikrasis ūkio atgimimas siejamas su Alvaro Pecorari, kuris perėmė valdymą praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. 1981-ieji tapo istoriniu lūžio momentu, kai „Lis Neris“ iš esmės pakeitė gamybos filosofiją, orientuodamasi išskirtinai į aukščiausią kokybę ir milžinišką regiono baltųjų vynų potencialą. Šiandien šis ūkis yra neabejotinas Friulio vyno scenos lyderis, nuosekliai pelnantis aukščiausius tarptautinių kritikų įvertinimus.

Unikalus Isonzo slėnio terroir

„Lis Neris“ vynuogynai plyti netoli Goricos miesto, visai greta Slovėnijos sienos. Šiai išskirtinei vietovei būdingi ledynmečio suformuoti žvirgždo ir akmenų dirvožemiai, vietinių gyventojų vadinami claps. Akmenys sugeria dienos šilumą ir palaipsniui atiduoda ją naktį, taip padėdami vynuogėms pasiekti tolygią, harmoningą brandą. Tuo tarpu nuo Balkanų pučiantis šaltas ir sausas Boros vėjas sukuria didelius dienos ir nakties temperatūrų skirtumus. Tai užtikrina išskirtinę uogų aromatinę koncentraciją ir išsaugo gyvybingą natūralią rūgštį, būtiną aukščiausios klasės itališkiems vynams.

Vyno stilius ir brandinimo technikos

Vyndarystėje Alvaro Pecorari taiko itin griežto derliaus ribojimo ir kruopščios uogų atrankos principus. Ūkis ypatingą dėmesį skiria toms vynuogių veislėms, kurios geriausiai atspindi regiono specifiką: 'Pinot Grigio', 'Chardonnay', 'Sauvignon Blanc' bei vietiniam 'Friulano'.

Siekiant išryškinti gilesnę tekstūrą, tvirtą struktūrą ir ilgaamžiškumą, aukščiausios linijos vynai (tokie kaip garsieji „Gris“, „Jurosa“ ar „Picol“) 8–11 mėnesių brandinami su smulkiomis mielių nuosėdomis 500 litrų talpos prancūziško ąžuolo statinėse (tonneaux), reguliariai taikant bâtonnage (nuosėdų maišymo) techniką.