Vilnius 700 vynas su kulinarine Antano Dubros piešta etikete

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ  

2023 m. sausio 25 d. Vilnius minės 700-ąjį gimtadienį.  Ta proga Vyno klubas kartu su portugališko vyno gamintojais Niepoort išleido specialią Vilnius 700 vyno etiketę, kurioje atsispindi šimtmečius kurta Vilniaus virtuvės istorija. Ją formavo įvairios tautos, įvykiai ir žmonės. Kadangi vynas dažnai yra neatsiejamas nuo maisto, šis projektas apjungė juos abu.

Tomo Venclovos, Vlado Liepuonio, Anželikos Laužikienės ir Rimvydo Laužiko bei  Arūno Starkaus pasakojimai apie istorinę Vilniaus virtuvę dailininko Antano Dubros rankose virto informatyviu ir šiek tiek šmaikščiu meno kūriniu - unikalia etikete, kurią norisi pasilikti atsiminimui bei dovanoti. O rašytoja Miglė Anušauskaitė iliustracijas aprašė taip, lyg leistumemės į tikrą kulinarinę kelionę. 

01 Šaltibarščiai

Kai karštą vasaros dieną restorane tau atneša užsisakytą šaltibarščių lėkštę, taip ir norisi į juos pasinerti visa galva, pageidautina, įsikandus bulvę. Šaltibarščių upė, per kurią brenda šv. Kristoforas – tikra svajonė, ir net nesvarbu, iš kur ta upė atplaukė, nors galime spėti, kad 1662 metais vilniečiai jau ganė akis ir liežuvius šaltibarščių rausvume.

02 Bona Sforza 

Ar įmanoma rudeniop grįžti iš kaimo be pomidorų kibiro ir žemėto bulvių maišelio? Padėję į šalį šakutę ir desertui krimsdami apelsiną (virš kriauklės, kad neapvarvėtų sultys) prisiminkime, kad visas šias „egzotiškas“ gėrybes – bulves, pomidorus, šakutes ir apelsinus – į Vilnių iš Renesanso Italijos atgabeno Bona Sforza.

03 Kibinai

Kibinas telpa į kišenę, o suleisti į jį dantis galima tiesiog žingsniuojant – dėl to šio senovinio greitojo maisto niekada iki galo nenukonkuruos picos ir sušiai. Karaimų kultūros paveldas kibinais toli gražu neapsiriboja, bet eidami pro Karaimų gatvę Žvėryne mintyse padėkokime jiems už idealų užkandį nuolat skubantiems miestiečiams.

04  Šaltanosiai 

Vieniems šis žodis primena vaikystės vasarų gardėsį, kitiems – veidą kandantį žiemos speigą. Iš Mongolijos stepių į tradicinę Lietuvos virtuvę atkeliavę virtinukai su mėlynių įdaru išties primena pamėlynavusią nosį. Tad žiemą mindžikuodami stotelėje verčiau galvokime ne apie šąlančią nosį, o apie gardžiuosius virtinukus.

05 Zrazai

Mėsa, suvyniota į mėsą, puikiai tinka užkimšti skrandžius visiems vestuvių ar gimtadienio svečiams. Giminių šventėje žiaumodami zrazus (ir bijodami įsidurti į juos perveriantį krapštuką) užveskime pokalbį apie Mickevičių – dėl jo, kaip ir dėl zrazų, iki šiol tebesivaržo lietuvių ir lenkų tradicijos.

06 Fania Lewando 

Ar žinojote, kad tarptautinėje jidiš entuziastų bendruomenėje Vilnių garsina ne tik Gaonas, bet ir vegetariškų patiekalų knyga? Tarpukario Vilniuje itin populiaraus vegetariško restorano įkūrėja Fania Lewando 1938 metais išleido receptų knygą, norėdama įrodyti, kad patiekalai iš daržovių gali būti ne tik sveiki, bet ir skanūs.

Panašu, kad jai pavyko – šis pirmasis Europoje jidiš kalba parašytas vegetariškų patiekalų vadovėlis perkamas, kolekcionuojamas ir naudojamas iki šių dienų.

07 Agurkai ir totoriai

Prie Lukiškių aikštės laukiant kavos patartina padiskutuoti apie šios vietovės keliamas kontroversijas: ką su ja daryti dabar, kaip įamžinti jos istoriją? O jei keliausime dar toliau praeitin, Lukiškių aikštėje atrasime… Agurkus. XV amžiuje Vytautas padovanojo šias žemes totoriui Lukui Petravičiui, kurio valdose totoriai augindavo agurkus ir veždavo juos parduoti. Gal irgi idėja paminklui?

08 Cepelinai

Kitataučius Vilniaus svečius būtina nusivesti pavalgyti cepelinų bent tam, kad galėtume stebėti įtarią nuostabą jų veiduose, išvydus šį patiekalą. Tik svečių iš Vokietijos nenustebinsim – jie viso labo nusišypsos: „A, tai štai kokie pas jus kartoffelklößen!“ Cepelinai ir jų pavadinimas atkeliavo į Lietuvą iš Vokietijos, bet skirtingais keliais: patiekalas – per Mažąją Lietuvą ir litvakų užeigas, o pavadinimas atskrido su Ferdinando von Zeppelino sukurtu skraidymo aparatu.

09 Tinginys

Atriektas tinginio gabalėlis sukelia (dabar jau beveik nostalgiškus) prisminimus apie mokyklos valgyklą, o geriau įsižiūrėję galime sugalvoti ir poetiškesnį palyginimą – sausainio gabalėliai šokolade tarsi akmenimis grįstos Vilniaus gatvės. Australijoje sukurtas tinginio protėvis taip ir vadinosi – „akmenuotas kelias“, o jais keliaudami aukso ieškotojai greičiausiai pasistiprindavo tinginiu 

 10 Beigeliai

„Paėmęs skylę aplipdai tešla – ir štai tau beigelis yra!“ – Tokį paprastą receptą galime rasti jidiš rašytojo Eliezerio Šteinbargo pasakėčioje. Aplipdyti skylę tešla iš čia gyvenusių žydų lengvai išmoko ir Jogailos dvaro kepėjai, o ilgainiui riestainis tapo tikru Vilniaus mugių simboliu. Tuomet iškeliavo į Niujorką, iš kurio į Vilniaus kavines grįžo jau kaip elegantiškasis beigelis su lašiša, salotomis ir sūriu, nepraradęs savo esmės – skylės.

Eliezer Šteinbarg

(1880-1932)

Beigelio skylė ir žalvarinės sagos

Kepėjas Moišė-Mechelis byloja:

„Kaip beigelį gamint, žinojai?

Paėmęs skylę aplipdai tešla

Ir štai tau beigelis yra!“

Suvalgom beigelį, o kur skylė? Kišenėj liko.

Kišenėj Šloimelės – skylė dabar.

Ir kas dar?

Dvi sagos tokios gražios – žalvarinės.

O toms sagoms kišenėj nepatiko,

Kad ten, tarp jų, skylė dar įsitrynė –

Nenori ten gyventi, kur skylė.

Ar jos to nusipelno? Ar tai nuodėmė,

Kad iš kišenės jos išslyst mėgina?

Ir kas ta beigelio skylė? Tuščia vieta.

O laiko kuo save? Kur tai matyta!

Tik burną atveria skylė: „Jūs netašytos!

Bent pasigėdykit, kad nuovoka prasta.

Jums beigelis svarbu, o ne esmė?

Jums dvasingumas atgrasus? Juk tai – pati šerdis visokios padermės

Būtybių bei žmonių.

Ir juolab – žalvario sagų.

Paimkim žalvarį ir padalinkim į gabaliukus,

Dalinkim dar ir dar, kol liks visai smulkus

Šlakelis, kuris plaukui vos prilygt galės.

Dalinkime jį dar, kaip kad daliname metus

Į mėnesius, dienas ir valandas, sekundes, momentus –

Ar nepasieksime mes nulio, beigelio skylės?

Suprantate? Suvokiat pagaliau?

Keliaukite tuomet giliau! Giliau!“

Skylė toliau kalbėjo įžvalgas giliausias

Ir dvasingumą žarstė… Tačiau kas jos klausės?

Tik dvasingumas, toks, kaip ji pati:

Paspruko sagos, jų jau nematyt!

Vertė Miglė Anušauskaitė

 Iliustracijos puošia ir Vyno žurnalo numerį 

ILIUSTRATORIUS 

Kulinarinės Vilnius 700 vyno etiketės autorius – Antanas Dubra. Kino (animacijos) ir teatro dailininkas 2022-aisiais jaunojo menininko kategorijoje buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, kuria scenografijas Vilniaus teatre „Lėlė“, piešia plakatus, iliustruoja knygas, rengia parodas. Dažnai šmaikščias ir ironiškas iliustracijas kuriančio menininko kūrybą galima pamatyti ir ant Vilniaus sienų, grafičių formatu.

Tai buvo pirmoji Antano piešta vyno etiketė, tačiau ne pirma maisto tematika kurta iliustracija. A. Dubrą į Vilniaus istoriją ir lietuviškus patiekalus, čia gyvenusias tautas pažvelgė naujomis akimis. Šias iliustracijas bus galima įsigyti ir plakatų, lipdukų bei kitų atributikos daiktų formatu.

Tekstą ruošė 

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ ir AGNĖ DOVYDAITYTĖ