Ką veikti Austrijoje vyno turistui

„Kracher" vyninėje

Vyno profesionalo pranašumas prieš vyno turistą – keliaujant darbo reikalus derinti su malonumu ir pažinimo džiaugsmu. Bet drauge tai ir trūkumas, nes kiekvienas ragautas vynas, pažintas vyndarys, vynuogyno pozicija galvoje turi sugulti analitinės informacijos pavidalu. Tačiau palikime šiuos rūpesčius kasdieniam darbui biure ir pažvelkime į Austriją tiesiog hedonisto, vyno ir gamtos mėgėjo akimis.

Pagrindinės Austrijos vyno teritorijos išsidėstę šiaurinėje ir rytinėje šalies dalyse, kurių neokupavę kalnai. Šiaurinėje Austrijoje, dar vadinamoje Žemutine, kraštovaizdžio žaluma kiek primena Lietuvą, tačiau tokių gražių šlaitų su vynuogynais apželdintomis terasomis ir slėniais aplink Dunojaus krantus Lietuvoje neturime. Mūsų gimtąją šalį labiau primena į pietryčius nuo Vienos esantis Noizydlio ežeras ir jo baseinas, paskelbtas nacionaliniu parku.

Būtent netoli Noizydlio ežero, Illmico miestelyje, ir prasidėjo mūsų kelionė. Čia įsikūręs žinomiausias saldaus austriško vyno gamintojas „Kracher“. Jis išgarsėjo aklojoje, gana gudriai savo paties suorganizuotoje degustacijoje „nugalėjęs“ šio žanro etaloną „Chateau d‘ Yquem“. Arkliuko traukiama „bričkele“ apvažiavome šios vyninės valdas ežero baseino teritorijoje. Druskingi ežerai ir pelkės, žaliuojančios pievos, austriškai švarūs ir tvarkingai išdėstyti vynuogynai, ganyklose romiai rupšnojantys žolę angusai nejučiomis priverčia mintimis nuklysti prie stalo su maistu ir taure vyno. Nuostabu ragauti saldų, kilniojo puvinio paveiktą vyną ir justi druskingą jo poskonį, atsirandantį dėl druskingo dirvožemio. Toks saldus vynas puikiai dera su vietiniu ančių kepenėlių paštetu bei mėlynojo pelėsio sūriu!

Netoliese, išsaugojęs Romos imperijos liekanas, plyti Karnuntumo regionas, esantis į pietryčius nuo Vienos, savo vardą gavęs nuo čia buvusio miesto – labiausiai nutolusio į rytus imperijos megapolio. Senovės gerbėjams regione yra į ką paganyti akis, tačiau mano akys ir gomurys jau laukė susitikimo svečiuose pas vieną geriausių regiono vyno gamintojų – Gerhard‘ą Markowitshių. Šis vyndarys, kaip ir visas regionas, garsėja raudonaisiais vynais iš vietinių veislių ‘Zweigelt‘, ‘Blaufrankisch‘. Ne mažiau įdomus, kompleksiškas yra ir „Pinot Noir“ vynas, puikiai radęs vietą šiose apylinkėse, miškingose lygumose.

„Knoll" vyninėje

Visgi su dideliu nekantrumu laukiau kitos dienos, kuomet lankėme aplink Dunojų išsibarsčiusius vyno regionus ir gamintojus. Upės šlaitai, aplipę terasomis, apsodintomis vynmedžiais ir abrikosais, tarsi apgaubiantys pakrantėse išsidėsčiusius miestelius, vis dar išsaugojusius viduramžių namelius, baroko architektūros bažnyčias ar vienuolynus... Galima ilgai grožėtis vaizdais iš šlaite įsikūrusio restoranėlio, gurkšnojant vietinį „Gruner Veltliner“ ar „Riesling“, mėgaujantis šniceliu ar štrudeliu. Šiuos patiekalus ir vyno veisles žino vis daugiau vyno mėgėjų už Austrijos ribų. Būtent krašte, kuriuo teka Dunojus, dominuoja baltieji vynai, auginami Vachau, Kremstalio, Vagramo, Kamptalio regionuose. Garbingiausiu jų laikomas Vachau, besidriekiantis keliolika kilometrų Dunojaus pakrantėmis. Šioje teritorijoje stūkso ir Diurnšteino miestelis, uolėtame šlaite tebesaugantis to paties pavadinimo pilies griuvėsius. Istorija byloja, kad būtent šioje pilyje, buvo kalinamas karalius Ričardas Liūtaširdis, kol sulaukė išpirkos. Smagu, kad po griuvėsius galima laisvai laipioti, niekas neužtverta. Galima vėl pasijusti mažu berniuku, gavusiu leidimą pasikarstyti į valias.

O prisilaipiojęs gali vėl virsti vyru ir vietiniame Knollių šeimos restoranėlyje „Loibnerhof“ numalšinti troškulį atšaldytu griuneriu (‘Gruner Veltliner‘ veislės vynu, kuriam būdinga maloni rūgštis, baltųjų pipirų ir smidrų aromatai), sukirsti veršienos šnicelį su bulvių koše. Apsilankėme ne tik Knollių šeimos restorane, tačiau ir jų vyninėje. Šios šeimos daromi vynai yra vieni žinomiausių Austrijoje ir laikomi vieni geriausių „Smaragd“ vynų. Šis pavadinimas, garantuojantis aukščiausius Vachau vyno augintojų standartus ir kokybę, kildinamas nuo smaragdinio driežo, kurių, pasak Emmericho Knollio jaunesnio, vis dar pilna vynuogynuose, ypač kaitinant pavasario ar vasaros saulei. Deja, laiko aplankyti vynuogynus ir patiems išvysti driežus neužteko. Vien dėl to pasižadėjau dar kartą grįžti į šį nuostabų, švarų, žalią ir derlingą kraštą. Ir pakartoti dar keletą dalykų, dėl kurių verta sugrįžti:

-          užkopti į Diurnšteino pilies griuvėsius besileidžiant saulei ir stebėti kaip Dunojaus šlaituose augantys vynuogynai nusidažo vis kitomis spalvomis;

-          keliaujant automobiliu sustoti pavalgyti viename iš nedaugelio „Snitzel Drive“ užeigų ir užsisakyti aštrų „Cordon bleu“ šnicelį;

-          suvalgyti Zacherio tortą to paties pavadinimo Vienos kavinėje arba Zalcburge, nes to tikrojo nerasite;

-          pasivaikščioti Noizydlio ežero nacionaliniame parke po vynuogynus, stebint laukines antis;

-          išgerti rytinės kavos bet kuriame Dunojaus pakrantės miestelyje, žvelgiant į kitame krante besidriekiančius vynuogynus ir sulaukti, kol vietinės bažnyčios varpas suskambės tris kartus;

-          užsukti į „Salomon Undhof“ vyninę, kurios savininkai gamina vynus ne tik Vachau ar Kremstalio regionuose, tačiau ir tolimojoje Australijoje; būtinai paragauti jų auginamų abrikosų džemo bei parvežti jo žmonai: ji šį džemą laiko vienu skaniausių;

-          vėl aplankyti Hansą Czerny, įsikūrusį Vagramo regione; pakalbėti su juo apie biodinaminio ūkininkavimo principus, paragauti ne tik natūralaus vyno, bet ir šiais metodais remiantis trejus metus augintų ‘Mangalica‘ kiaulių lašinių. Man, lašinių mėgėjui, tai yra bene geriausi kada nors ragauti lašiniai!

Štai tokie trumpi, bet ryškūs mūsų įspūdžiai iš kelionės po griunerio, šnicelių ir štrudelių šalį. Ne visur, kur lankiausi, norisi grįžti, tačiau į Austriją – būtinai! Pamilau šio krašto vynus, jo švarą ir ramybę bei santūrų ir tylų aukščiausios kokybės siekį.

Povilas Šafranauskas