Dvi karalienės istorijos: nepriklausoma svetimšalė ar vargstančių žmonių išvaduotoja?

Vėlyva popietė, o saulė jau svyra link horizonto. Akivaizdu, kad ruduo seniai perkopė į antrą pusę ir dienos Langėje gerokai trumpesnės. Prieš akis – rytinė Ovelo kalvos pusė. Tai šiauriausias „Barbaresco“ denominacijos vynuogynas. Jo šlaitas – status. Kojos lėtai suka dviračio pedalus, o širdis, atvirkščiai, daužosi vis greičiau. Dramatiška, bet tikslas aiškus – nuo Ovelo kalvos atsivers ne mažiau įspūdingas peizažas – ryškus Barbaresko kaimelio kontūras vakarėjančio dangaus ir Tanaro upės slėnio fone.

Barbaresko – tai ne tik žavingas viduramžiškas Pjemonto kaimelis, nuo kurio kalvos atsiveria plati Tanaro upės slėnio panorama. Tai ir viena garsiausių itališko raudonojo vyno denominacijų, kuri 1966 m. kartu su „Barolo“ gavo DOC statusą, o 1980-aisiais tapo pirmuoju Italijos vynu, sulaukusiu DOCG įvertinimo. Tiesa, nors „Barbaresco“ gavo DOCG statusą anksčiau nei vynų karaliumi tituluojamas „Barolo“, dažnai turi tenkintis mažesnės svarbos vaidmeniu. Galbūt todėl vietiniai „Barbaresco“ vadina vynų karaliene – tokia pat svarbia, tačiau švelnesne ir sukalbamesne.

Susipažinkite – vynų karalienė! „Barbaresco“ vyno kaimeliai ir rinktiniai jų vynuogynai

„Barbaresco“ denominacijos teritorija, kaip ir „Barolo“, priklauso Langės žemėms. Vos per kelis kilometrus į šiaurę nuo Albos miesto banguojančios kalvos priklauso trims kaimeliams – Barbareskui, Neivei ir Treizui. Šiose kalvose yra 700 ha ‘Nebbiolo’ vynuogynams tinkamų šlaitų, kuriuose darbuojasi apie 300 „Barbaresco“ vyndarių šeimų. Lyginant su Barolo teritorija, Barbaresko kalvų šlaitai šiek tiek nuožulnesni, o slėniai – atviresni. Visai šalia – platus Tanaro upės slėnis, tad čia dažniau pasitaiko vėjuotų dienų, užtikrinančių gerą vynuogynų ventiliaciją, o dėl slėgių skirtumo slėnis tampa natūralia kliūtimi stichijoms, ypač iš vakarinių Alpių atslenkančioms audroms su kruša.

Barbaresko teritorija (kaip ir Barolas bei visa likusi Langė) prieš milijonus metų buvo jūros dugnas. Būtent Barbaresko kalvos iš vandens išniro Tortoniano laikotarpiu, prieš 5 mln. metų. Panašiu metu pasirodė ir garsioji Barolo kalva La Mora. Tad ir dirvožemis yra panašios sudėties. Čia vyrauja kalkingas klintmolis, kurį vietiniai vadina Marna di Sant‘Agata. Klintmolis kartu su smėlio ir fosilijų priemaišomis sugula sluoksniais, kurių storis priklauso nuo temperatūros, vyravusios skirtingais istoriniais periodais. Šiame dirvožemyje – gausu mineralų. Jis vidutiniškai gerai sulaiko drėgmę. Būtent todėl „Barbaresco“ vynai pasižymi švelnesniais taninais, mažesniu svarumu, tačiau išraiškingesniais raudonų uogų bei gėlių aromatais.

‘Nebbiolo’ – ekspresyvios vynuogės, atskleidžiančios terroir skirtumus. Egzistuoja „Barbaresco“ vynuogynų klasifikacija MGA (it. Menzioni Geografiche Aggiuntive). Bendraujant su vyndariais, paaiškėja, kad MGA – tai vynuogynai tuose kalvų šlaituose, kuriuos protėviai vadino  rinktinėmis vietomis (it. Posizione Scelte). Taip senoliai vadindavo vietas, kur sniegas po žiemos greičiausiai tirpdavo. Kaip galima matyti žemėlapyje, „Barbaresco“ denominacijos teritorija – tai vien rinktiniai vynuogynai. Lentelėje išskiriami svarbiausi kiekvieno miestelio MGA ir juose besidarbuojantys vyndariai.

Pirmoji istorija: vynų karalienė – nepriklausoma svetimšalė „užkariautoja“

Gajų šeima į Pjemontą iš Ispanijos atvyko tik XIX a. viduryje. XX a. pirmoje pusėje investavo ir įsigijo daug svarbių vynuogynų plotų. Kai 1961m., baigęs enologijos mokslus Alboje ir Monpeljė, prie vyndarystės prisijungė garsusis Angelas Gaja, šeima jau buvo sukaupusi gausų patirties ir resursų bagažą. Nors Gajų šeima ir anksčiau nebuvo pavaldi krašto tradicijoms, Angelo veikla tai dar labiau išryškino. Jis vienas pirmųjų regione pasodino prancūziškų veislių vynuogynus, o jų vynus pradėjo kupažuoti su tradiciniais „Nebbiolo“ vynais nesilaikydamas reikalavimų ir nesivaikydamas DOC ar DOCG etikečių. Vynuogynuose Angelas eksperimentavo su griežta ir intensyvia selekcija, o rūsyje vyną brandino mažose, (500 l talpos) prancūziško ąžuolo statinėse Tonneaux. Jis pradėjo gaminti vieno vynuogyno vynus anksčiau, nei vynuogynų klasifikacijos sistema atsirado ne tik Pjemonte, bet ir visoje Italijoje.

Daugelis mano, kad modernus „Nebbiolo“ vynų stilius atsirado apie 1980-uosius, kai jaunų Barolo vyndarių grupė, žinoma kaip „Barolo Boys“ ir vadovaujama Elio Altarės, pradėjo taikyti minėtus metodus „Barolo“ vyndarystėje. Nors jie sukėlė tikrą revoliuciją, jų metodai oficialiai nebuvo pripažinti iki pat 2006 m. Angelas, priešingai nei „Barolo Boys“, įžvelgė galimybę išsiskirti, o apie savo išskirtinumą ėmė kalbėti garsiai kaip apie pranašumą. Kaip ir protėviams, valdžiusiems pirklių užeigą, „Gaja“ vardas jam buvo svarbesnis nei krašto tradicijos ir „Barbaresco“ etiketės. Ilgą laiką „Gajos“ ‘Nebbiolo’ vynuogių vynai dėl kupažavimo su prancūziškų vynuogių veislių vynais bei kraštui nebūdingų vinifikacijos metodų taikymo negalėjo vadintis „Barbaresco DOC“, o vėliau ir „Barbaresco DOCG“. Tačiau jų vieno vynuogyno ‘Nebbiolo’ vynai „Sorì Tildìn“ iš Roncagliette MGA bei „Sorì San Lorenzo“ iš Secondine MGA – tai tikrieji šio krašto vyno etalonai, kuriuos daugelis vyno entuziastų laiko paties „Barbaresco“ sinonimais.

Antroji istorija: vynų karalienė – vargstančių žmonių išvaduotoja

Daugelis Langės krašto vyndarių sutinka, kad Gajų šeima atkreipė vyno pasaulio dėmesį į regioną bei privertė kalbėti apie „Barbaresco“. Lygiai taip pat ne vienas pabrėžia, kad žmonėms pamilti tikrą „Barbaresco“ vyną, jį ragauti ir juo mėgautis leido kita „Barbaresco“ denominacijos istorija. Ir pastaroji – jautrių ir drąsių iniciatyvų burti skurstančius krašto ūkininkus bendram darbui ir jų pastangų sėkmės istorija. Vienas iš pavyzdžių – sėkmingiausias pasaulyje vyno kooperatyvas (it. Cantina Sociale) „Produttori del Barbaresco“.

Kai 1881 m. jaunas agronomas iš Modenos Domizias Cavazza buvo paskirtas pirmuoju Albos enologijos mokyklos direktoriumi, regione dominavo garsūs „Barolo“ vyno namai, o „Barbaresco“ vyno teritorijose gyvenantys ūkininkai augino vynuoges jų poreikiams. Apsigyvenęs Barbaresko miestelyje ir įsigijęs šiek tiek vynuogynų, Barbaresko pilies rūsyje Domizio Cavazza pradėjo gaminti ‘Nebbiolo’ vynuogių vyną. Matydamas aplinkinių ūkininkų skurdą, jis užsidegė idėja žūtbūt jiems padėti – bendram tikslui subūrė 9 ūkininkų šeimas ir 1894 m. įsteigė pirmąjį „Barbaresco“ kooperatyvą „Cantina Sociale di Barbaresco“, kuriam priklausė ir šiandien garsios vyndarių šeimos Giacosos, Roccos bei Pasquero-Elios. Būtent tų metų ‘Nebbiolo’ vynuogių vynas, vinifikuotas Domizio Cavazzos rūsyje, naudojant jo statines ir įrangą, yra oficialiai pirmasis „Barbaresco“ vynas.

Dėl Domizio Cavazzos įtakos vyndarių bendruomenėje kooperatyvo vynai sulaukė didelio pasisekimo, tačiau pirmasis pasaulinis karas ir ankstyva paties Domizio mirtis nutraukė kooperatyvo veiklą daugeliui vyndarių šeimų nespėjus tvirtai atsistoti ant kojų. Tarpukaris ir po antrojo pasaulinio karo sekusi skurdo epocha, vietinių vadinama Malora (it. „blogas laikas“), daugelį vyndarių vertė palikti ūkius, keltis į pramonines zonas ir miestus, ieškoti darbo fabrikuose. Su tuo susitaikyti nenorėjo Barbaresko kaimelio kunigas Fiorinas Marengas. Norėdamas sulaikyti ūkininkus, jis pasinaudojo Domizio Cavazzos patirtimi ir apie 1950 m. tradicinei vyndarystei bendroje vyninėje suvienijo 19 šeimų. Kol trejus metus kairėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlės pusėje buvo statoma ir įrengiama kooperatyvo vyninė, metų derlius buvo brandinamas pačios bažnyčios rūsyje. Ir šiandien vyninė „Produttori del Barbaresco“ yra ten pat, visai šalia Barbaresko bokšto, nuo kurio atsiverianti kaimelio stogų, „Gaja“ pilies ir vynuogynų jūros panorama vyno mėgėjus dažnai tiesiog užhipnotizuoja.

Pasquero-Elių šeima – reikšmingas vaidmuo karalienės išvaduotojos svitoje

Domizias Cavazza pirmąjį „Barbaresco“ vyno kooperatyvą įsteigė 1894 m., tačiau rašytiniai šaltiniai byloja, kad pirmasis „Nebbiolo di Barbaresco“ vyno butelis buvo  pagamintas metais anksčiau, t. y. 1893 m. Šio butelio etiketėje puikuojasi „Barbaresco“ vyndarių šeimai Pasquero-Elia priklausančios vyninės vardas – „Paitin“.

Pasquera-Elių (Pasquera-Elia) šeima pačiame Langės regiono pakraštyje, kur susiduria šiandieninės Kunėjo ir Asčio provincijos, vyndaryste užsiima labai seniai. Ši šeima atliko svarbų vaidmenį puoselėjant ribines Langės krašto teritorijas ir sulaikant įsibrovėlius. Taigi, ilgainiui vietiniai juos praminė ribų saugotojais (pjemontiečių tarme Pajtin).

1796 m. Napoleonui reformavus žemės nuosavybės teisę ir nusavinus žemes iš Bažnyčios, Pasquera-Elių šeima oficialiai įregistravo savo pirmąjį vynuogyną „Sori Paitin“. Sori pjemontiečiai vadina pietinės ekspozicijos kalvų šlaitus, kuriuose po žiemos greičiausiai nutirpsta sniegas. Kartu su šiuo vynuogynu Pasquera-Elioms atiteko ir vienuolių XVI a. pastatyti rūsiai, skirti brandinti vynui bei slėptis nuo užpuolikų. Šeima pasakoja, kad įsigijo žemę ne tiesiogiai iš Napoleono valdžios, bet iš vietinių žydų. Mat Katalikų Bažnyčia tikintiesiems draudė iš svetimšalių valdžios įsigyti iš jos nusavintą turtą ir skelbė tai mirtina nuodėme. Tai neveikė vietinės žydų bendruomenės, kuri supirko viską, ką tik galėjo. Na, o įsigyti žydų nuosavybės Bažnyčia nedraudė, tad tokiu būdu Pasquero-Elių šeimai atiteko buvę vienuolyno vynuogynai ir rūsiai, virš kurių jie gyvena iki šiol.

Pagal šiandien galiojančią klasifikacijos sistemą „Sori Paitin“ vynuogynas priklauso Serraboella MGA. Patys vyndariai linkę naudoti sąvoką Grandi Vigne (it. „didieji vynuogynai“).

Kiekvienais metais agentūra „Local Vibes“ organizuoja vyno kelionę „Šiaurės Italijos vyno korifėjai“. Šios kelionės metu aplankoma vyninė, kurioje kadaise buvo pagamintas pirmasis tam tikros rūšies vyno butelis. „Paitin“ – viena iš lankytinųjų. Senelis Secondas ir jo sūnūs Giovannis bei Silvanas iškėlė savo protėvių vyno namų vardą į neregėtas aukštumas, o šiandien vis dažniau už vyninės vairo stoja Giovannio sūnus Luca. Pernai Secondas, sulaukęs 92-ejų metų, iškeliavo anapilin, tačiau šeimos vyrai neliūdi, nes Secondas to netoleruotų. Jiems liko atsparaus gyvenimo išbandymams ir tvirtų įsitikinimų tėvo pavyzdys. Tokio tvirto, kaip ir jų gaminamas vynas – tikras tradicionalistas, atsparus laikui, lėtai evoliucionuojantis, reikalaujantis kantrybės, tačiau atsiveriantis kantriems ir mokantiems prakalbinti. Na, toks tipiškas pjemontietis!

Svarbiausias „Paitin“ namų vynas – „Barbaresco Riserva Sori Paitin Vecchie Vigne“. Tai svarus, tvirtos struktūros rezervinis ‘Nebbiolo’ vynuogių vynas, nepavaldus laikui. Šio vyno gamybai vynuogės yra atrenkamos nuo senų vynmedžių (it. Vecchie Vigne), augančių svarbiausiame šeimos vynuogyne – idealiai pietinės ekspozicijos „Sori Paitin“. Kaip teigia Pasquero-Elia šeimos vyrai, norint pagaminti tvirtą, tradicinio stiliaus „Barbaresco“, neužtenka tik sunkaus rankų darbo vynuogyne ir aukščiausios kokybės ‘Nebbiolo’ derliaus. Dar reikia vyndario kantrybės vyninėje, leidžiant vynuogėms pačioms sukurti būsimo vyno savybes.

„Paitin“ vynų fermentacijai naudoja paprastas plienines talpas. Kartu vykdoma maceracija gali tęstis net ir du mėnesius, kol vynuogių odelės ir sėklytės lėtai atiduoda vynui tai, ką turi geriausio. Susiformuojanti odelių ir sėklyčių „kepurė“ yra prispaudžiama iš viršaus sukryžiuojant medinius pagalius taip, kad ją apsemtų maždaug ketvirtadalis talpoje esančio vyno. Ši „kepurė“ bent porą kartų per dieną rankiniu būdu pamaišoma, kad  pajudinta ji atiduotų taninus, spalvą ir aromatus. Po fermentacijos ir maceracijos vynas perpilamas į dideles Slovėnijos ąžuolo statines (Botti Grandi) ir „pamirštamas“ mažiausiai 2 metams, o rezervinis vynas – 3–4 metams. Vėliau vynas išpilstomas į butelius ir prieš išleidžiant į rinką, rūsio tyloje ilsisi mažiausiai pusę metų.

Tokiam tradiciniu metodu pagamintam „Barbaresco“ vynui laikas, rodos, neturi įtakos. Daug rūgšties ir agresyvūs taninai – tai ilgaamžiškumo garantas, dažnai neleidžiantis mėgautis vynu jo jaunystėje. Tačiau elegantiška granatų raudonio spalva, žaižaruojanti oranžiniais atspalviais, aviečių, braškių, rožių žiedlapių aromatai, su amžiumi išryškėjančios tretinės sakų, rozmarinų, šokolado natos – tai šio vyno konstantos.

Vertikali vyno „Sori Paitin Vecchie Vigne“ degustacija

Siekiant atskleisti pačių vynuogių potencialą, pirmas paragautas vynas buvo „Langhe Nebbiolo DOC 2019“. Toliau ragaudami lyginome 5 žvaigždutėmis vertinamus 2016 m. derliaus vynus: bazinį ir rezervinį senųjų vynuogynų „Barbaresco“ iš „Sori Paitin“ vynuogyno. Ragaujant greta, paprasta įvertinti senų vynuogynų ir ilgesnio Riserva brandinimo įtaką tų pačių metų „Barbaresco“ vynams, nes akivaizdus ilgiau brandinto vyno intensyvumo, taninų minkštumo ir bendro balanso pranašumas.

Ragaujant „Barbaresco Riserva DOCG Sori Paitin Vecchie Vigne 2014“, vyno spalva dėl karštesnės vasaros buvo sodresnė, tačiau aromatai išliko stabilūs. Šiek tiek sumenko rūgštis, dėl to buvo galima mėgautis geresniu vyno balansu.

2006-ieji – tai dar vieni 5 žvaigždutėmis įvertinti metai. Ragavusieji darkart įsitikino, už ką jos suteikiamos idealias klasikinių ‘Nebbiolo’ vynuogių vynų sąlygas atitinkantiems metams. Vynas, butelyje praleidęs 10 metų, buvo toks pat jaunatviškas kaip 2016-ųjų. Neliko abejonių, kad šio vyno potencialas yra išskirtinis, o, teisingai laikomas, panašia jaunyste jis stebins ir dar po 15 metų.

2004-aisiais, kaip ir 2014-aisiais, vasara ir rudens pradžia buvo karštesnės. Vynas išties tvirto kūno ir kompleksiškas, tačiau evoliucija jame gana ryškiai atsiskleidžia džiovintų vaisių, vaistažolių, balzaminio acto, anyžių aromatais. Nors jam jau 17 metų, tačiau taurėje vis dar skaidraus granatų raudonio. Žavi aksominiais, gyvybingais taninais, o ilgai išliekantis poskonis neleidžia abejoti šeimos patirtimi ir savo terroir išmanymu.

Aidas Šemežys