Menas ir vynas

L. Da Vinčio paveikslas „Paskutinė vakarienė“

Vaizduotė paverčia varganą vynuogę nuostabiausiu, skaidriausiu gėrimu, o dėžutę atsitiktinių spalvų – žadą atimančiu paveikslu. Ir vyndario, ir tapytojo viduje gyvuoja smalsi ir kūrybinga dvasia; jie abu savo kūrinių grožiu keitė istoriją. O ji ilga: prasideda tamsioje priešistorėje centrinėje Anatolijoje ir per amžius išrutulioja ženklų, skonių ir kultūrų kalbą, užvaldžiusią pasaulį.

Laikas vaidina ypatingą vaidmenį ir vyno, ir meno kūrime. Giliame, tamsiame rūsyje gulėdamas vynas sapnuoja, jis visiškai pasikeičia laikui bėgant. O paveikslai surenka istorijos atspalvius ir gyvuoja per amžius tam, kad perduotų protėvių žinią.

Net aklas poetas Homeras, rašęs IX a. pr. Kr., žinojo, kad gerą vyną reikia paguldyti ir jo nekliudyti tol, kol jis subręs. Karaliaus Nestoro rūmuose buvo pilstomas dešimties metų senumo vynas. Tokį kilmingą vyną buvo būtina pateikti gryno aukso taurėse, bet tik nuliejus kelis lašus dievams, taip pripažįstant šio gėrimo dievišką kilmę.

Pasak legendos, dievas ir atnešė į Europą pirmąjį vynmedį. Virsmų dievas Dionizas, plaukiantis iš senovės Artimųjų Rytų vynmedžių ūgliais apraizgytu burlaiviu, buvo pavaizduotas ant molinės juodai dekoruotos vyno taurės, sukurtos dailininko Ekzekijo V a. pr. Kr.  Šią legendą patvirtina archeologiniai faktai, nes anksčiausi vynuogininkystės įrodymai ir vynuogių sėklos, rastos šiauriniame Juodosios jūros krante, priskiriami VII a. pr. Kr. Pirmieji raštiški vynuogininkystės įrodymai pasiekė mus iš hetitų civilizacijos Mesopotamijoje, gyvavusios prieš 4 tūkstančius metų.

Vyno kilmingumu niekada nebuvo abejojama. Vien karalius, pilantis vyną į taurę, žymi civilizacijos  buvimą. Asirų karaliaus Ašurnasipalio (Ashurnasipal) rūmuose Nimrude yra frizų raižiniai, kuriuose jis pavaizduotas liejantis vyno auką ant negyvų liūto ir jaučio, sumedžiotų per karališkąją medžioklę. Šis paprastas veiksmas reiškia, kad savo karališkomis galiomis jis neša civilizaciją ir yra viršesnis už laukinę gamtą.

Antikos graikai nedelsė įsisavindami vyno įkvėptą grožį. Aristokratiškieji vyno gėrimo klubai, vadinami simpoziumais, – tai lyg intelektualių debatų forumai, kuriuose buvo aptariamos filosofinės, valstybės valdymo, matematikos, algebros ir architektūros, meno, muzikos ir, žinoma, meilės temos. Tiesą sakant, Atėnų kultūros stebuklas, pasiekęs viršūnę V a. pr. Kr. viduryje valdant Perikliui, nebūtų įvykęs be gero vyno, įkvėpusio turiningus pokalbius ir draugystę.

Rafinuoti keramikos indai, dekoruoti patyrusių meistrų, atskleidžia daug įdomaus apie Atėnų gyvenimą ir papročius. Vynas, visada skiestas vandeniu, buvo pilstomas iš didelių talpų (krater) kambario viduryje ir paduodamas dailių kurtizanių. Šios merginos taip pat linksmindavo vyrus grodamos dviguba aula, panašia į fleitą, kitara ir lyra. Vėlią naktį prasidėdavo pašėlęs gėrimas, vadinamas kattobos, kurio metu vyno drumzlėmis buvo mėtoma į talpos viduryje plūduriuojančią lėkštutę, kad ši nugrimztų. Dailininkų Ekzekijo (Exekias), Kleofrado (Kleophrades), Douriso (Douris) iš Brygoso ir daugelio kitų dekoruotos vazos vaizdžiai pasakoja apie Atėnų kultūrinį gyvenimą, neįsivaizduojamą be vyno ir pokalbių. Vynas tuomet, atrodo, buvo tamsiai raudonas. Odisėjas, keldamas gebenės medžio taurę, sklidiną tamsiai raudono vyno, prabyla taip: „Raudonas ir medumi kvepiantis ... jo kvapams, sklindantiems iš taurės, sunku atsispirti.“

Helenistiniu laikotarpiu daug graikiško vyno buvo parduodama Romai. Antikinė Roma, imperijos centras, buvo garsiausias ir stambiausias miestas antikiniame pasaulyje: I a. Romoje gyveno daugiau nei 800 tūkst. gyventojų. Jie išgerdavo gausybę vyno, ir užauginto plačiuose Italijos vynuogynuose, kuriuos prižiūrėjo būriai vergų, ir atsivežto iš Graikijos. Kadangi Roma gaudavo pakankamai vandens iš daugybės įžymių fontanų, papildomų šviežiu kalnų vandeniu ilgais akvedukais,  vyno gėrimas buvo ne būtinybė, o greičiau malonumas! Romėnų vyno išgertuvės tapo ypač audringos per saturnalijas, laukines šventes, kurias patys romėnai ilgainiui uždraudė dėl nepadorumo.

Krikščionybė, užgimusi toje pačioje Romos imperijoje, plačiai naudojosi vyno, vynuogių, vynuogininkystės vaizdiniais. Taip atsitiko dėl to, kad vynmedis ir vynas buvo paties Kristaus metaforos. Jis vadino save „tikruoju vynmedžiu“ ir patvirtindavo savo įsipareigojimus pasauliui, perduodamas vyno taurę ratu draugams.

Biblijoje yra bent 200 nuorodų į vynuogininkystę ir vynmedžius: nuo Nojaus vynmedžių sodinimo iki Kristaus vyno laiminimo per Paskutinę vakarienę, kuri pavaizduota garsiajame Mikelandželo paveiksle. Šie pasakojimai suteikė medžiagos didiems meno kūriniams: mozaikoms, altoriams, iliustruotoms senovinėms knygoms, freskoms, dramblio kaulo dirbiniams, skulptūroms, triptichams, diptichams, vitražams ir daugybei nuostabių ir įkvepiančių tapybos darbų.

Vijoklinių vynmedžių ūglių, vynuogių, vyno puodelių ir taurių vaizdiniai kartojasi per visus 2 tūkst. krikščionybės meno metų. Ankstyvasis jo pavyzdys yra išlikęs Šv. Konstancos koplyčios Romoje mozaikoje, sukurtoje 300–350 m. ir vaizduojančioje žavingus kūdikius, renkančius vynuoges į vynuogių spaudyklę.

Kadangi simbolinis Paskutinės vakarienės atkūrimas bažnytinių mišių metu reikalavo vyno, vynuogynai buvo sodinami ir prižiūrimi kiekviename naujai įkurtame vienuolyne ar abatijoje. Ankstyvaisiais Viduramžiais vienuolių ordinai augo ir klestėjo visoje Europoje, ir taip sutapo, kad labiausiai – jos pietuose, kur vynuogės augo nuo seno arba lengvai prigydavo. Vienuoliai gamino ne tik vyną, bet ir stipriuosius gėrimus, kaip benediktinas.

Taip jau atsitiko, kad didysis cistersų vienuolių ordinas, atskilęs nuo benediktinų ir pasivadinęs Šv. Bernardo vardu, pirmąjį vienuolyną įkūrė Burgundijoje ir pasodino vynuogyną iki šiol žinomoje Clos de Vougeot augimvietėje. Aukso šlaitais (Côte d‘Or) vadinamos Burgundijos kalvos driekėsi 36 mylias, surinkdamos tinkamiausią šviesą ir šilumą, ir tapo žymiausiu vynuogių kraštu pasaulyje. Burgundija tiko ne tik dėl idealių sąlygų vynuogininkystei, bet ir dėl Ronos upės, kuria vynas keliaudavo į šiaurę ir pasiekdavo net Olandiją.

Dar svarbiau buvo tai, kad keliautojai iš Anglijos, Vokietijos, Šiaurės Prancūzijos ir Belgijos, traukiantys Viduržemio jūros link, turėjo pereiti Burgundiją. Ir kryžiuočiai, grįžtantys į Šventąją žemę, ir piligrimai, keliaujantys prie Šventojo Petro palaikų Romoje arba į San Diego de Compostela šventyklą Šiaurės Ispanijoje, ėjo per bažnyčiai priklausančias vyno žemes. Troškuliui numalšinti jiems reikėjo vyno, nes vanduo dažnai būdavo užkrėstas cholera.

Patys vienuoliai gėrė gausiai, tuo erzindami Šventąjį Benediktą ir juokindami ankstyvosios gotikos atstovą dailininką Džiotą. Savo freskose Arenos koplyčioje Padujoje (Padova) jis šaiposi iš storo ir godaus vienuolio, geriančio iš didžiulio vyno bokalo vestuvėse Kanoje (Cana), kurių metu Kristus pavertė vandenį vynu. Džiotas taip pat vaizduoja mokinius, per paskutinę vakarienę geriančius vyną iš menzūrėlių. Viduramžių meistrai Dučas di Buoninsenija, Fra Andželikas ir daugelis kitų nežinomų vienuolių menininkų savo kūriniuose vaizdavo Kanos stebuklą ir Paskutinę vakarienę, taip perteikdami tų laikų vienuolių gyvenimą. O pats žymiausias Paskutinės Jėzaus vakarienės atvaizdas trupa ant sienos Milane. Jį sukūrė Leonardas da Vinčis XVI a. pabaigoje.

Intelektualusis Reformacijos judėjimas XVI a., atskilęs nuo Romos katalikų bažnyčios, susijęs su Humanizmo pakilimu ir Klasicizmo atgimimu ištisus du šimtmečius, Europos kultūros centrą perkėlė šiauriau, į Belgiją, Olandiją ir Vokietiją.

Olandija įsiveždavo vyną ir iš Burgundijos, ir iš Vokietijos. Didžiąją jo dalį sudarė būtent baltasis. Tačiau vyno, ypač baltojo, spalvos subtilybių buvo neįmanoma įvertinti, geriant jį iš sidabrinių, alavinių indų ar odinių puodelių, įprastų per ištisus šimtmečius. XVII a. olandų mene vaizduojama daug linksmų šventimų, kurių metu vynas pilstomas ir geriamas iš tauraus stiklo indų, kaip antai Jano Styno (Jan Steen) paveiksle „Grojantis liutnia“ (1670 m.).  Vynas dailioje stiklo taurėje buvo susijęs su asistavimu moteriai, kaip parodyta Vermejerio (Vermeer) paveiksle „Mergaitė su vyno taure“. Manytina, kad stiklo indai pasiekė Olandiją iš Venecijos. Perėjimas prie stiklo indų vynui gerti galėjo būti paskatintas ir politinių bei religinių aplinkybių. Katalikų bažnyčia buvo uždraudusi naudoti stiklo indus mišių metu, todėl tradiciškai jie niekur ir nebuvo naudojami. Reformacija, išlaisvinusi iš Romos valdžios, atvėrė kelią prabangių vyno taurių gamybai ir naudojimui turtingų miestelėnų namuose.

Vermejerio (Vermeer) paveiksle „Mergaitė su vyno taure“

Angliją taip pat natūraliai įkvėpė protestantizmo idėjos. Viljamo Hogarto (William Hogarth) ryškiuose, ugninguose kūriniuose atsispindi Anglijos ir Olandijos santykiai, vyno įvežimas iš Vokietijos ir Prancūzijos, stiklo taurių teikimas vynui gerti ir smarkus malonumų vaikymasis vyno gėrimo šventėse. Jo „moderniose, pamokančiose komedijose“ pasakojama apie jauną vakarėlių liūtą, tyrinėjantį amžių palikimą XVIII a. Londono tavernose. Ir Londono prabangiuose vyno klubuose, pavyzdžiui „White‘s“, ir prastuomenės smuklėse ar viešnamiuose, pavyzdžiui Hogarto „Ištvirkėlės karjeroje” („Rake‘s Progress“) vaizduojamoje Rožinėje tavernoje („The Rose Tavern“), buvo tiekiamas klaretas, lengvas raudonasis vynas iš Bordo, o vėliau, karo metu apribojus vyno įvežimą iš Prancūzijos, ir portas iš Portugalijos. Nuo pat 1152 metų, kai Anglijos karalius Henrikas III vedė Eleonorą Akvitanietę ir pasisavino Bordo regioną, anglai priprato prie patikimo prancūziško vyno tiekimo. Todėl, kai Edvardas III dėl politinių priežasčių apribojo prancūzų importuotojų teises, anglų pirklių laivai kartą per metus išsiruošdavo į žygį parsigabenti Bordo vyno. Tuo metu išaugusi laivų statyba prisidėjo prie Anglijos virsmo didžiąja jūrine valstybe.

Taip vyno istorija Europos kultūros širdyje, atspindėta kiekvienos kartos mene, atvedė mus į XVIII a. prie modernizmo slenksčio. Kitame straipsnyje garsiųjų romantikų ir prancūzų impresionistų padedami paseksime šampano bei Prancūzijos karališkojo dvaro istoriją, Prancūzijos revoliucijos pasekmes menui ir vyno gėrimo kultūrai XIX a.

Prabangaus gyvenimo menas savo viršūnę pasiekė XVIII amžiuje. Tai buvo elegancijos amžius su ištaigingais užmiesčio namais Anglijoje ir pilimis Prancūzijoje. Išpuoselėtas manieringumas vyno gėrimo įpročiuose atsispindi rokoko tapytojų meno darbuose ir neoklasicistinėje architektūroje. Jeanas-Honoré Fragonard‘as ir François Boucheras Versalio ir Fontenblo rūmų puošyboje vaizduoja tų laikų karaliaus rūmų lengvabūdiškumą. Anglijoje neoklasicizmui atstovavo Johnas Nashas, Robertas Adamas ir kraštovaizdžio architektas Capability‘is Brownas, kuris Anglijos peizažui suteikė arkadiškos idilės bruožų.

Štai tokioje rafinuotoje aplinkoje buvo pirmą kartą išbandytas naujas svarbus vyno fermentavimo būdas. Šio nuostabaus ,,naujojo“ vyno, fermentuoto butelyje, o ne statinėje, –  šampano –  laukė labiausiai kerinti ateitis iš visų žinomų baltųjų. Jo netyčinis atradimas siejamas su vienuoliu Domu Pierre‘u Pérignonu, vyndariu iš Hautvillerso abatijos Epernė komunoje, garsiosios gotikinės Reimso katedros krašte. Kad ir kaip stengėsi, vienuolis niekaip negalėjo atsikratyti vis atsirandančių vyne burbuliukų. Tačiau pirmąkart išdrįsęs jų paragauti, sužavėtas tarė: ,,Aš geriu žvaigždes!”

Nors šampanas atsirado Prancūzijoje, komercinis susidomėjimas juo išaugo dėl paklausos tarp Didžiosios Britanijos vartotojų. Į Angliją šampanas pateko Markizo de St. Evremond  dėka, kai šis, ištremtas iš Prancūzijos, atsivežė jo į Angliją.

Vynas buvo fermentuojamas giliuose rūsiuose. Kad butelių kamščiai neiššautų, juos aprišdavo raišteliais. Deja, šiuos sugrauždavo žiurkės, todėl butelių kaklelius imta apvynioti metalo folija. Dabar kamščiai tvirtinami viela, tačiau klasikinė geltono metalo folija vis dar naudojama tamsiai žalio storasienio butelio kakliukui „apsaugoti“.

                 Pradžioje šampanas buvo rausvokas, nes jis gamintas iš juodųjų vynuogių ‘Pinot Noir’. Jo kilmės kraštas buvo laikomas prestižine vynuogių auginimo vieta nuo Karolio Didžiojo laikų ir net anksčiau. Minėta garsioji Epernė abatija buvo įkurta dar VII amžiuje.

Šiam gražiam, spindinčiam gėrimui karalius Liudivikas XV įsakė sukurti specialią taurę, išlietą pagal jo garsios meilužės madam de Pompadour krūties formą. Jos favoritas François Boucheras tapė ją visu gražumu, pavyzdžiui, atsilošusią, kaip portrete Škotijos nacionalinėje galerijoje[i]. Jei norime pamatyti tas krūtis, pagal kurių formą tariamai buvo  pagamintos šampano taurės, reikia pamatyti Boushero mitologinę fantaziją „Venera, skleidžianti meilę“ kur idealizuotos nuogos meilės deivės pavidalu nupiešta pati madam de Pompadour[ii]. 

           Iš pradžių šampanas buvo saldinamas cukriniais ledinukais ir tiekiamas pabaigoje kaip desertinis vynas prie saldumynų ir vaisių. Sausas šampanas pirmą kartą buvo pagamintas Anglijos vartotojų reikalavimu. 1865-ųjų šampanas buvo pirmasis ,,ypač sausas“ putojantis vynas išvežtas į Angliją. Vėliau tai tapo tradicija, tebesitęsiančia iki šiol. Šampano gėrìmas visais laikais buvo siejamas su ištaigingu ir turtingu gyvenimu. Taip yra ir dabar!

                 Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje maišto nuotaikos peraugo į Prancūzijos revoliuciją, kurios atgarsiai pasiekė net XIX amžiaus pabaigą ir pakeitė kultūrinę atmosferą. Vyno vartojimo įpročius ir meno pasaulį persmelkė Respublikos dvasia su nauja miesto kultūra ir visuotinės lygybės idėjomis. Vien tik vyno gamybos apimtis Prancūzijoje rodė, kad vyno gėrimas nebėra elitinis užsiėmimas. 1828 metais vynuogynai Prancūzijoje užėmė du milijonus hektarų, o vyno gamyba sudarė 40 proc. visame pasaulyje pagaminamo kiekio.

Caravaggio paveikslas „Vakarienė Emause“

„Naujieji“ dailininkai, kaip tais laikais vadino impresionistus, kurie XIX a. 7-ajame dešimtmetyje rinkdavosi Monmartre, tapydavo Paryžiaus gyvenimo spindesį miesto bulvaruose ir parkuose, karštas popietes su piknikais ir vin-ordinaire buteliais ant žolės. Visuotinės lygybės idėjos įkvėpė Edouardą Manet, Claude‘ą Monet, Paulį Cézanne‘ą, Edgarą Degas, Alfredą Sisley‘ų, Pierre‘ą Auguste‘ą Renoirą), Caillebotte‘ą, Frédéricą Bazille‘į ir vienintelę šiame būryje menininkę moterį Berthe‘ą Morisot. Visi jie tapė miestą, kuriame vyno gėrìmas natūraliai įsiliejo į laisvo gyvenimo ant Senos krantų vaizdus. Šie menininkai mėgo tapyti lauke ir atsisakė oficialaus, saloninio dirbtinumo ir pretenzijų, kad galėtų sekti natūralios šviesos kaitą ir atspindžius realiame gyvenime, ypač vandenyje. Skubriais, nekantriais potėpiais ir ryškiomis, gaivališkomis spalvomis jie siekė sugauti praeinančios dienos laikinumo pojūtį, ir tai jiems pavyko.

1866 metais Monet nutapyta „Pusryčių ant žolės“ [iii] versija vaizduoja grupelę draugų, susitinkančių margoje saulėkaitoje piknikui ant žolės. Šviesa krinta ant baltos staltiesės, kur išdėliota šalta kepta vištiena, paštetas su plutele, prancūziška balta duona, žaliosios vynuogės ir persikai bei du buteliai vyno – atrodo, baltojo ir raudonojo. Maža to, jie nepamiršo kamščiatraukio! O Camille Monet, vilkinti balta permatoma suknele, palinkusi į priekį tarsi kviečia mus prisijungti prie jų mažos šventės. Šios temos pradininkas buvo Edouardas Manet, nutapęs „Pusryčius ant žolės“[iv]  dar 1863 metais, tai yra trejais metais anksčiau. Tačiau jo paveikslo įvertinimas buvo žiaurus: oficialusis Salonas atmetė šį paveikslą kaip tapybos farsą, grubų ir vulgarų savo atlikimo būdu ir technika. Šis kūrinys visus pribloškė, nes jame buvo vaizduojami tuometiniai studentai miesto parke su viešai nusirengusia mergina.

Manet, didis miesto dailininkas, skirtingai nuo daugelio kitų impresionistų, gimė ir augo Paryžiuje. Jis buvo avangardo pradininkas ir lyderis, nes vaizdavo naujas augančio didmiesčio apraiškas, jo naktinį gyvenimą, barus, „gyvus“ koncertus, ir, žinoma, žmones. Jo paveiksle „Koncertas kavinės kampe“[v] darbininkas mėlyna tunika geria raudonojo vyno stiklą šalia garbaus miesto pono su cilindru ir jo puošnios žmonos. Tačiau svarbiausia šiame piešinyje – tvirta, savimi pasitikinti baro patarnautoja. 

Manet vaizduojamos moterys geria tiek pat, kiek vyrai, ir rūko cigaretes, jos vaikštinėja gatvėmis su kitais vyriškiais. Paveiksle „Koncertas kavinėje“[vi] pavaizduotas pasileidęs puošeiva, akivaizdžiai niekinantis savo žemesnio luomo palydovę. Dar viename Manet paveiksle „Slyva“ vieniša mergina sėdi kavinėje su nepridegta cigarete tarp pirštų ir geria, tarsi laukdama vyro. Beje, jos alkoholinis gėrimas pridengiamas vaisiais.

       Naktinį Paryžiaus gyvenimą Manet mums atskleidžia paveiksle „BarasFolies-Bergère“ [vii] (1882 m.). Jauna baro patarnautoja jame atrodo parimusi ties savo gyvenimo atspindžiais veidrodyje. Kažkokia gilia ramybe dvelkia šis kūrinys, nors jame ir vaizduojama triukšminga muzikos salė. Bare matosi išdėlioti įvairiausi gėrimai: rožinis vynas lyg iš Anžu ar iš Provanso, šampanas, įvairių formų alaus buteliai. Kad ir kaip žiūrėtume, taip ir lieka neaišku, ar agresyviai nusiteikęs klientas tame atspindyje nori tik gėrimo ar ko nors daugiau.

Palikę aprūkusius naktinius barus, atrandame Sena plaukiojančius restoranus, kuriuose miestelėnai saulėtomis popietėmis užkandžiauja ir gurkšnoja vyną. Bene žymiausias šia tema tapęs dailininkas – Pierre‘as Auguste‘as Renoiras, o jo didžiausias ir puikiausias kūrinys – 1881 metais tapyti „Pietūs laive“ [viii]. Renoiras vykusiai perteikia egzistencialistinę nesibaigiančios dienos nuotaiką, kai su draugais nerūpestingai geriamas vynas, rodos, begalinės vasaros šilumoje. Tingias popietes užpildo nesuskaičiuojami buteliai balto ir raudono vyno ar kitų skirtingose taurėse išpilstytų gėrimų. Vyrai, nepaisydami moterų, jau nusimetę marškinius; kai kurios vyno taurės beveik tuščios, tačiau ant stalo daugybė atkimštų butelių. Nors riešutai ir vynuogės yra užuomina į valgio pabaigą, flirtuojančios merginos ir jauni vyriškiai, atrodo, nusiteikę tęsti vakarą plepėdami be galo.  

Restoranas „La Grenouillère” (išvertus – „Varlynė“) buvo pati populiariausia susitikimų vieta Senos upėje. Į jį buvo patenkama pro siaurą medinį pirsą, kuris vaizduojamas ankstyvuosiuose impresionisto Monet bandymuose. 1869 metais nutapytą paveikslą[ix] oficialusis Salonas atmetė, nors jo komitete tuomet dirbo trys Monet draugai. Buvo sukritikuota kūrinio kompozicija, pagal kurią horizontali pirso linija dalija paveikslą į dvi dalis.

Vulgariąją Monmartro pusę ėmėsi vaizduoti jau kita tapytojų karta XIX amžiaus pabaigoje. Daugelis pirmųjų impresionistų ir postimpresionistų arba išvyko iš Paryžiaus kaip Monet, Pissarro, Cézanne‘as ir Gauguinas, arba mirė kaip Manet, Georgesas Seurat ir Van Goghas. Vulgarioji Monmartro pusė domino Henri‘į de Toulouse‘ą Lautrecą. Ankstyvojoje jaunystėje, net paauglystėje, atsiskleidė ypatingi tapytojo gabumai, tačiau po nelaimingo atsitikimo suluošintas ir sunykęs jaunuolis nuklydo į Paryžiaus viešnamių palaidūnišką pasaulį, o šis jį noriai priėmė. Čia išgertuvės neapsiribojo baltuoju ar raudonuoju vynu, kaip paveiksle „Vakarienė  dviese“)[x], kur vynas patiekiamas labai siaurose taurėse, čia buvo geriamas  „žaliasis velnias“ - absentas.

                 Bene skvarbiausią absento gėrėjo vaizdinį randame Edgaro Degas paveiksle paprastu ir aiškiu pavadinimu „Absento gėrėja“[xi].  Degas buvo paryžietis iki širdies gelmių. Nors niekada nebuvo vedęs, jis ilgėjosi moterų ir jautė tiesiog vujaristinį susižavėjimą besimaudančiomis moterimis. Jo asmenybės vienišumas ir atsiskyrimas matyti ir minėtame paveiksle, kur jauna mergina sėdi viena kavinėje su taurele žaliojo gėrimo ant stalo. Žaliasis absentas gaminamas iš pelyno lapų, pasižyminčių ypatingai keistu karčiu skoniu. Jo poveikis toks pavojingas, kad ilgainiui bent jau Anglijoje jis buvo išvis uždraustas. Pelyno žiedeliai kartu su kitais prieskoniais naudojami gaminant ir vermutą, kuris Prancūzijoje dar vadinamas „Noilly Prat“, iki šiol gaminamas Marselyje.  

     Ištrūkę iš Paryžiaus, persikelkime į Provansą, kur savo laiminguoju gyvenimo laikotarpiu vynuogynuose tapė Vincentas Van Goghas. „Raudonasis vynuogynas“ [xii], nutapytas 1888 metais Arlyje, perteikia vyno gamybos nuotaikas ir bendruomenės pastangas renkant derlių. Sunokusios vynuogės skinamos ir kraunamos į krepšius. Auksiniai vakaro saulės spinduliai nuspalvina vynuogienojus skaisčiai raudonomis rudens spalvomis.  Saulės takas nusidriekia šlapiu keliu ir tampa spindinčiu vandens kanalu, turbūt primindamas Van Goghui gimtąją Olandiją. Šimtmečių senumo tradicijos – gyvenimo tarp vynuogynų, vynmedžių sodinimo, auginimo, genėjimo, derliaus rinkimo, sulčių spaudimo ir vyno brandinimo – tiesiog nuostabiai ištapytos šiame Van Gogho paveiksle, kuris, beje, vienintelis tebuvo parduotas.

     Vyno tema mene neišsemiama. Visais laikais tapytojus ir skulptorius įkvėpdavo vynuogių auginimo bei vyno brandinimo tema savo kultūrine ir simboline prasme, ir šis įkvėpimo šaltinis turbūt niekada neišseks.

Spausdinta Vyno žurnale

Hilary Hope Guise

Vertė Lina Dusevičienė

[i]  Madame de Pompadour, by Francois Boucher (1703-1770) National Gallery of  Scotland, Edinburgh.

[ii] Venus Consoling Love. Francois Boucher. 1751. National Gallery Washington DC

[iii] Le Dejeuner sur l’herbe, 1866. Claude Monet . Musee d’Orsay.

[iv] Le Dejeuner sur l’herbe, 1863.  Edouard Manet.  Courtauld Institute London.

[v] Corner of the Café Concert, Edouard Manet, National Gallery London

[vi] The Café Concert, Edouard Manet, Walters Art collection,Baltimore USA,

[vii] Edouard Manet, The Bar at the Folies-Bergère. Courtauld Collection, London

[viii] The Luncheon of the Boating Party,  1881, Pierre Auguste Renoir.   Phillips Collection, Washington DC.

[ix] Claude Monet, La Grenouillère, 1969.  National Gallery of London

[x] Henri de Toulouse Lautrec,  The Tête a Tête Supper, Courtauld Collection, London

[xi] Edgar Degas, L’Absinthe, 1876, Musee d’Orsay, Paris

[xii] Vincent Van Gogh,  The Red Vineyard,  1888. Hermitage Museum, St. Petersbourgh.