Barbera iš Asčio ar iš Albos?

Vakarėja, ir auksinė saulė apšviečia idiliškus viduramžiškų pilių ir bažnytėlių bokštus, it karūnos puošiančius Pjemonto kalvų viršūnes. Pro praviras duris į menę skverbiasi santūrūs spinduliai. Čia susirinkusieji jau ilgokai šurmuliuoja – kaista vakarienės atmosfera.

Sugirgžda sunkios durys, ir susirinkusieji kiek nuščiūva. Tarpduryje pasirodo ji – la signora in rosso (it. raudonai apsitaisiusi dama). Nuvilnija susižavėjimo šnaresys. Ji stabteli įvertinti, ar susirinkusiųjų dėmesio jai pakanka. Tada, perbraukusi plaukus ranka, žvaliai skiriasi sau kelią tarp susirinkusiųjų, paskui save skleisdama pernokusių vyšnių, gervuogių, džiovintų slyvų bei vanilės aromatą. Sodraus rubino spalvos suknelė pabrėžia jos kūno siluetą ir energiją. Daugelis šnabždasi, esą ji per daug savimi pasitikinti, jai trūkstą elegancijos, tačiau nenuginčijamas faktas – žavinga raudonoji dama apsuks galvą kiekvienam.

La signora in rosso. Jos pilna visur…

Italijoje, Pjemonte, į pietryčius nuo Asčio, kur reljefas pradeda švelniai banguoti, o kalvos pasiekia 300–500 m virš jūros lygio, yra nuostabus Monferato kraštas. Įsivaizduokite save minant dviračiu siaurais, vingiuotais keliais tarp vynuogynų, kylant į saulės ir vėjo glostomus kalvų šlaitus, o paskui vėl nusileidžiant į lazdynų, alksnių ir ąžuolų giraitėmis apaugusius slėnius ir mėgaujantis užtarnauta vėsa. Kiekvieną vasarą kartu su agentūra „Local Vibes“ vykstame į Pjemontą romantiškais vynuogynų keliais, grožimės užburiančiomis kalvų panoramomis ir ‘Barberos’ vynuogynais. Čia karaliauja raudonoji dama – taip paslaptingai ‘Barberą’ vadina vietiniai. Jos pilna visur!

Istorikų duomenys rodo, kad būtent šioje teritorijoje ‘Barberos’ ūkių būta jau VIII a., Karolingų imperijos laikais. Na, o pirmieji rašytiniai liudijimai apie ‘Barberos’ tradicijas aptinkami XVI a. kronikose. Šiandien ‘Barbera’ auginama maždaug 12 800 ha teritorijoje, išsidėsčiusioje Asčio, Alesandrijos ir Albos provincijose. ‘Barberos’ vynmedžiai itin gajūs, vešlūs ir derlingi, todėl, siekiant kokybiško derliaus, juos reikia kruopščiai prižiūrėti. Pagal galiojančius reikalavimus, vyndariai privalo 2–4 kartus per sezoną nuimti žaliąjį derlių, kurio metu pašalinama perteklinė lapija ir mažo potencialo kekės. Vyndariams čia leidžiamas vynuogių derliaus kiekis – 8 t/ha, tačiau dažnas vyndarys rinktiniams Superiore vynams palieka vos 4–5 t/ha. ‘Barbera’ ne tik itin derlinga, ji labai išraiškinga: uogos tamsaus rubino spalvos su purpuriniais tonais, odelė stora su gausiu natūralių mielių sluoksniu, joje gausu polifenolių ir antocianinų, o rūgšties kiekis gali siekti ir 12 g/l. ‘Barberos’ uogos gali sukaupti ypatingai daug cukraus, dėl to vynas maksimaliai svarus ir sodrus. Tiesa, ‘Barbera’ nėra itin taniniška veislė, tačiau kai rūgšties daugiau nei įprasta, vidutiniai, minkšti taninai netgi džiugina.

Norint iš ‘Barberos’ pagaminti kokybišką vyną, jai reikia nenutrūkstamos priežiūros. Raudonoji dama vilioja vyndarius į vynuogynus. Asmeniškai pažįstame ne vieną sūnaus ir tėvo duetą, kasdien nuo ryto iki vakaro pradingstančius tarp vynmedžių eilių kalvų šlaituose. Tačiau vien vyndario rūpesčio neužtenka, reikia darnos su gamta, kadangi ‘Barberai’ reikia daug saulės, geriausios ekspozicijos šlaitų, sauso ir šilto klimato rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais. Tokiomis sąlygomis tiek Astyje, tiek Alboje galima pagaminti išskirtinio, sodraus vyno, kurį ragaujant nepaliaus stebinti vaisiškumo ir svarumo derinys.

Raudonoji dama kaprizinga, tačiau jos paslaptis – paprastumas, todėl nereikia tikėtis sudėtingo vyno. Tik atidarius butelį, sprogsta vaisiškumo bomba, kuri evoliucionuoja taurėje, kinta, tačiau nežada, kad palaukus vynas atsivers ir taps dar geresnis. Jis visada atviras – toks, koks yra. Tai pabrėžia ir garsus Pjemonto vyndarys, modernaus barolo pradininkas Elias Altarė (Elio Altare). Pasak jo, svarbiausia ‘Barberos’ ypatybė – burną išvalanti, maloniai gaivi rūgštis. Elias mano, kad šių vynuogių vyną reikia gerti jauną, tačiau teisingai pagaminti vynai yra tinkami vidutinės trukmės laikymui. Pažįstame vyndarių, kurie savo ‘Barberos’ buteliui noriai suteikia 15-os metų garantiją.

Geriausios ekspozicijos šlaitai, daug saulės, molingas klinčių ir kreidos prisotintas dirvožemis, tinkamas vyndario požiūris – štai kiek svarbių aspektų. Tad kuri teritorija raudonajai damai gali suteikti tai, ko jai reikia?

Barberos kilmės nuorodos

‘Barberos’ vynuogynai paplitę Pjemonto pietryčiuose. Ši teritorija yra dalinama į smulkesnes zonas pagal ‘Barberos’ vyndarystės istorinę svarbą bei ypatingas dirvožemio savybes. Labiausiai į rytus nutolusi Alesandrijos provincija, kurioje gaminamas „Barbera del Monferrato DOCG“ vynas. Šis vynas dėl gausių smėlio priemaišų molingame dirvožemyje pasižymi intensyvia rūgštimi. Dėl istorinės reikšmės šie ‘Barberos’ vynai turi DOCG statusą.

Pietvakariuose, Kunėjo  (Cuneo) provincijoje, Albos apylinkių kalvų šlaituose auginamos ‘Barberos’ vynuogės naudojamos „Barbera d’Alba DOC“ vynui gaminti. Šios kalvos – tai Langės teritorija. Čia svarbiausios garsios „Barbaresco DOCG“ ir „Barolo DOCG“ kilmės nuorodos ir ‘Barbera’ vynuogėms tenka konkuruoti su ‘Nebbiolo’ dėl geresnių terroir. Žinoma, pasitaiko išimčių, kai itin seni ‘Barbera’ vynuogynai auga pačios geriausios ekspozicijos šlaituose ir jaunoji vyndarių karta iš pagarbos senoliams nesiryžta jų keisti ekonomiškai naudingesnėmis ‘Nebbiolo’. Beje, brandinant „Barbera d‘Alba“ vynus ilgiau nei 12 mėnesių, iš kurių bent 4 mėnesius – medinėje statinėje, pasiekiamas aukštesnės kokybės – Superiore – statusas. Įdomu tai, kad nėra konkrečių reikalavimų medinėms statinėms, kuriose brandinami „Barbera d’Alba Superiore“ vynai, todėl vyndariai improvizuoja – naudoja tiek mažas 225 l talpos prancūziško ąžuolo statines (barrique), tiek didesnes 500 l talpos (tonneau), tiek dideles  (botti grandi) iš Slavonijos ąžuolo, dažniausiai 1500–3000 l talpos, tačiau galinčias siekti net ir 10 000 l. Statinių amžius irgi labai įvairus, todėl medžio įtaka vynui – nevienoda. Pagaminti vynai būna skirtingo stiliaus, jie neturi aiškaus identiteto: gerai padarytus vynus aklos degustacijos metu lengva supainioti su garsių pasaulio regionų vynais.

Raudonai išskirtos zonos centre – „Barbera d’Asti“ teritorija, išsidėsčiusi Asčio ir užimanti truputį Alesandrijos provincijos. Barberos gamybai tai istoriškai itin svarbi teritorija. Čia gaminamas „Barbera d’Asti DOCG“ vynas. Šį vyną gaminti gali apie 120 tarp kalvų pabirusių kaimelių bendruomenių, kartu valdančių daugiau nei 5 400 ha vynuogynų. Pačiame šios teritorijos centre yra barberos vyndarystės tradicijų ir aukščiausios kokybės vynų epicentras – zona, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Maisto ir gėrimų gurmanų čia laukia dar neatrasti patirties lobiai. Ši nedidelė zona plyti kalvose, priklausančiose Montegroso (Montegrosso), Kastelnuovo Kalčėjos (Castelnuovo Calcea), Moaskos (Moasca), Aljano (Agliano), Kanelių (Canelli) kaimelių bendruomenėms. Šiame molingame Asčio provincijos kalvų dirvožemyje gausu kreidos, kalkių, klinčių, dumblo bei prieš daug milijonų metų čia tyvuliavusios jūros gyvių fosilijų. Vyno rūgštis čia gaivi ir minerališka. Norint suteikti vynui aukštesnės kokybės – Superiore – statusą, „Barbera d’Asti“ vynas turi būti brandinamas ne trumpiau nei 14 mėnesių, iš kurių 6 – ąžuolinėse statinėse. Statinėms reikalavimų taip pat nėra, tačiau tradiciškai naudojamos mažo s įvairaus skrudinimo prancūziško ąžuolo statinės barrique ir tonneau, o norint suteikti vynui daugiau medžio įtakos – prieskoniškumo, vanilės, sutvirtinti taninus, – statinės naudojamos daugiausiai 3–4 sezonus. Tokie vynai turi aiškų identitetą, kurį žinovams neblogai sekasi atpažinti.

Aplink Nicą Monferatą (Nizza Monferrato) išiskiria teritorija, kuriai priklauso 18 kaimelių. Šių bendruomenių vyndariai turi teisę gaminti aukščiausios kokybės „Barbera Nizza DOCG“ nuoroda pažymėtą vyną. Tai nauja teritorija, kurioje vynuogynai iš dalies persidengia su geriausiais „Barbera d’Asti“ vynuogynais iš jau minėtų UNESCO paveldui priklausančių kalvų. Tikslas – suteikti daugiau svarbos šiuolaikiniam „Barberos“ vynui taikant griežtus reikalavimus vynuogynų padėčiai, vynuogių selekcijai, ilgesniam, 18 mėnesių trunkančiam brandinimui, iš kurių bent 9 mėnesius – naujose prancūziško ąžuolo statinėse. Tai itin sodrūs ir brandinimo paveikti vynai, prarandantys šiek tiek ‘Barberos’ vynuogėms būdingo vaisiško paprastumo, žaismingumo. Iš kitos pusės, tai tie patys geriausi „Barbera d’Asti DOCG Superiore“ vynai.

„Barbera“ keliami techniniai reikalavimai

„Barbera“ skonis

Taigi, ką rinktis – barberą iš Asčio ar iš Albos? Už Pjemonto regiono ribų dažniau rasite „Barbera d’Alba“. Ir jos butelis neretai kainuoja brangiau nei „Barbera d’Asti“. Tai, kad „Barbera d’Asti“ mažiau matoma rinkoje, nereiškia, kad ji yra prastesnė. Greičiau atvirkščiai. Mat Alboje ‘Barbera’ turi tenkintis šiauriniais šlaitais, šešėliu ir kalvų papėdėmis. O štai Astyje gaminamas DOCG vynas iš geriausiuose kalvų šlaituose augančių vynuogynų, kur ‘Barbera’ vynuogės gali geriausiai prinokti ir gaunamas svarus, vaisiškas, minerališkas, daug rūgšties turintis, bet subalansuotas vynas. Brandinimas naujose ar apynaujėse mažose ąžuolo statinėse šiam vynui suteikia kompleksiškumo. Aišku, tikrovėje pasitaiko visaip: teko ragauti išskirtinės kokybės „Barbera d’Alba“ vynų ir labai prastų iš Asčio. Taigi, neleiskite raudonajai damai apsukti jums galvos.

Aidas Šemežys