Dailininkas Makarevičius ir jo nerimo kupinas darbas ant „Karvutės“ saldainių

Tapytojas Andrius Makare Makarevičius atpažįstamas iš savito ir ryškaus kūrybos braižo. Jei kada pastaruoju metu užsukę į „Vyno klubą“ ir išvydę „Karvutės“ saldainių dėžutę tą braižą atpažinote, esate visiškai teisūs. Tapytojo darbas atsidūrė ant specialaus leidimo saldainių pakuotės – nuo kiekvienos parduotos net 25 proc. pajamų keliauja beglobių gyvūnų prieglaudoms remti.

Tapytojo A. Makarevičiaus paklausėme, kaip jam sekėsi kurti idėją išreiškiantį paveikslą. Menininko teigimu, jam tokios socialinės iniciatyvos, jungiančios žmogaus ir gyvūno ryšį, yra įdomios ir artimos, todėl darbo jis ėmėsi nedvejodamas.

„Be to, man buvo palikta laisvė kurti, todėl idėja iš karto sudomino. Nutapyti paveikslą užtruko mažiausiai laiko, juk tai – tik procesas. Kur kas ilgiau galvojau apie kompoziciją, ką norisi pavaizduoti“, – sako A. Makarevičius.

Anot jo, paveiksle bandoma sugretinti žmogų ir šunį: „Jie vienodo likimo, sėdi ant šaligatvio, šalia dubenėlis – nežinia, šuns ar žmogaus. Kaip matyti, žmogus neakcentuojamas, jo veidas skendi prietemoje, todėl svarbesnis yra šuo. Dangus – raudonas, įnešantis nerimo ir grėsmės nuojautos. Čia tas nerimas stiprus, nes gyvenama nežinioje – gausi valgyti šiandien ar ne...“

Andrius Makare Makarevičius sako, kad paveikslas tarsi patvirtina liūdną atvejį – kai kurie žmonės turi daug, tačiau nesusimąsto, kad galėtų pasidalinti su kitais, mažesniais už save. O tie, kurie galbūt neturi nieko, tik duonos kepalą, to kepalo pusę atiduoda šalia esančiam šuniui.

Matyti savo darbą ant saldainių popierėlių ir dėžutės – įdomu, teigia menininkas, „Karvutės“ saldainius laikantis vaikystės saldumynu, keliančiu malonią nostalgiją.

Parengė Virginija Sližauskaitė