Degustacija, apie kurią nedrįsau nė rašyti

„Degustavau tai, ko nedrįsau nė aprašyti. Laikiau tai sau, nes maniau, kad jei tik parašysiu, tai iškart išnyks kaip dūmas“, – pradeda Rasa savo neįtikėtiną pasakojimą.

O viskas vyko taip. Tokį kiek apsiblaususį, ūkanotą vakarą sėdėjome pritemdytame kambaryje. Įsmigusi jau padėvėtame, bet dar labai pusėtinos būklės rudos odos fotelyje stebėjau degančias žibalines lempas, kurių šešėliai žaidė ant sienų pakabintuose žemėlapiuose. Viską taip ir įsivaizdavau, kas tuose kambariuose vykdavo 193... – 194... metais. Blankioje šviesoje spindėjo ant nedidelio staliuko sustatytos taurės – daug taurių,  gal kokios dvylika. Sero Winstono Churchillio stiliaus kambaryje tebuvome šeši laimingieji, kuriuos aptarnavo pats pačiausiais namų šeimininkas. Ruošėmės degustuoti kelis butelius. Jei taip paslaptingai rašau, tai jau galima spėti ką – žinoma, šampaną. Žinojome apie tuos butelius nedaug, tik tiek, kad galų gale ir visai netikėtai „Pol Roger“ namai prisikasė prie jų praėjus 120 metų po to, kai 1900 metų vasario 23 dieną „Pol Roger“ trijų aukštų pastatas su didžiausiu trenksmu įgriuvo į 20 metrų rūsį, palaidodamas daugiau nei pusantro milijono  šampano butelių bei 500 vyno statinių. Tai buvo jau antroji šių šampano namų tragedija per trejetą mėnesių, nes ką tik anapilin buvo iškeliavęs tuo metu „Roger“ vadinamų šampano namų įkūrėjas Polas Rogeris. Kaip žinote, po to praėjo daug įdomių ir sėkmingų atsitiesimo ir žydėjimo metų, aprašytų įvairiausių žymių žmonių istorijose. O dabar sėdėjau prieblandoje ir jaučiau, kad pradedu virpėti iš nekantrumo laukdama, ką atrasime šiuose buteliuose. Jie buvo lėtai valomi nuo dulkių kaip koks iš nebūties ištrauktas žymaus dailininko paveikslas. Nugramdyti raudoną vašką ir ištraukti keistai kietą akmeningą kamštį užėmė tiek laiko, kad iškart įsivaizdavau suprakaitavusį someljė restorane, į kurį jau būtų susmigusios aštrios visų laukiančiųjų žvilgsnių strėlės. Bet ne šiuo atveju ir ne dabar. Visi mes kantriai laukėme ir nedrįsome nė žodelio ištarti. Ką rasime, kokius metus? Koks kvapas pasklis? Ar bus dar skonio? Visi sėdėjome sulaikę kvapą. Ir štai – pirmieji du buteliai atidaryti. Po tylaus šnabždesio kažkas ištaria „C‘est bon“, ir apima dar didesnis jaudulys. Tai kurie gi čia metai? Ar vėl žymieji 1895-ieji, kai seras Winstonas Churchillis nupirko pirmuosius „Pol Roger“ šampanus, ar kiek vėlesni, 1897-ieji?  Na ką, štai jums ir pirmieji įspūdžiai.

Pol Roger archyvo nuotr. 

Spalva daug tesiskyrė abiejose taurėse, priminė skystą karamelę, lazdynų riešutų luobelę. Artėjant taurei prie nosies, aromatai ėmė suktis kaip karuselė – nuo chereso iki riešutų, nuo karamelės iki deginto cukraus. Savaime suprantama, kad visa tai rodė neįtikėtinai gerai išsilaikiusį šampaną. Pirmojo butelio šampano skonis turėjo saldymedžio natų, buvo juntamas rūgšties likutis ir madeiros sūrstelėjimas. Sėdintys ponai kalbėjo apie 1897-uosius. Šampanas antrajame butelyje, nors buvo kalbama, kad jis pagamintas 1895-aisiais, padovanojo dar ir šiek tiek burbuliukų. Skonio kompleksiškumas priminė soleros būdu pagamintą cheresą, kuris dar buvo pagyvintas džiovintomis braškėmis. Rūgštis, galima sakyti, niekur nebuvo dingusi. Skonis išliko ilgai, dar ryškesnis tapo karamelės ir riešutų poskonis.

Visi ragaujantys tylėjome, supratome, kad 120 metų šampanui dar ne riba. Jis  gali būti ir nešti laišką – istoriją ištisoms kartoms. Užplūdusius jausmus žodžiais sunku ir perteikti. Galvoje tiek daug visko sukosi. Tačiau...

  MKB nuotr. 

Staiga kažkas įjungė ryškią šviesą. Netekau amo. Nesupratau, kas vyksta, koks velnias. Och, dievai, jau rytas, laikas keltis. Atsikėlus akis pirmiausia užkliūva už vakar vakare skaitytų Winstono Churchillio prisiminimų ir straipsnių apie po šimtmečio atrasto „Pol Roger“ šampano degustacijas, apie kurias nenustoju svajoti žiūrinėdama nuotraukas.

Taip man ir reikia! Visa tai buvo tik sapnas, kitaip tariant, tik svajonė, kurios tikriausiai ir mirdama neatsisakysiu. Galutinai išsibudinu ir gerdama savo stipriosios rytinės „Geisha Gvatemala“ kavos puodelį mąstau: na, gerai, jei jau negalime paragauti 1895-ųjų ir 1897-ųjų metų šampano, tai pirmose degustacijose, kurias surengsime pasibaigus pandemijai,  paragaukime:

1998, 1999, 2000, 2002, 2004 metų „Pol Roger“, rasime kurių nors metų ir „Blanc de Blancs“, na, ir, žinoma, pabaigai – „Cuvee Sir Winston Churchill“. Jų tikrai turime pasislėpę, kad galėtume pasižiūrėti, kaip bręsta skirtingi „Pol Roger“ šampanai. Bet reikia kantrybės, ne, ne 120 metų... Tik kantriai sulaukime tos baisiosios pandemijos pabaigos. O tada atšvęsime!  

Su Balandžio 1-ąja, brangieji šampano mėgėjai! Ne, ne su melagių diena! Tai buvo tik sapnas ir svajonė, o antroji dalis – realus pažadas.

Pol Roger šampano asortimentas

Šampano asortimentas

Rasa Starkuvienė

MKB nuotr.