Garsioji Pacų kava jau dešimtmetį Lietuvoje su „Huracan Coffee“ ir „Vyno klubu“

Dauguma lietuvių apie Pacų šeimą sužino mokyklose ar universitetuose klausydamiesi istorijos, architektūros, politikos mokslų paskaitų. Būtent šios šeimos protėviai XVII amžiuje Lietuvoje pasižymėjo tiek savo kariniais, tiek architektūriniais bei administraciniais gebėjimais. Garsiausieji tų laikų Pacų giminės atstovai buvo Mykolas Kazimieras, Steponas, Kristupas Zigmantas Pacai. Šios šeimos dėka mes šiandien turime Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią, Pranciškonų vienuolyną, Šv. Teresės bažnyčią bei pačius Pacų rūmus.

Šiais laikais su Pacų šeima susidūrėme visai netikėtai prieš gerus dešimtį metų jau prie kavos puodelio, kai „Huracan Coffee“ ir Vytauto bei Irmos Kratulių dėka Alfredo ir Marijos Pacų kava „Pacas de Pacas“ atkeliavo į Lietuvą. Kai pirmąkart paragavome šios kavos, iškart pasakiau, kad tai bus „Vyno klubo“ kava: alyvuogių ir raudonų egzotiškų vaisių aromatams ir kompleksiškam migdolų ir juodojo šokolado skoniui neliko abejingas nė vienas, su kuo ragavome. Tą pažadą ištesėjome – visi „Vyno klubo“ klientai, jiems pageidaujant, vaišinami „Pacas de Pacas“ kava, kuri skina laurus ne tik Salvadore, bet ir pasauliniuose kavos konkursuose.  Šią kavą jau dešimt metų vežame savo vyndariams visame pasaulyje, kaip lietuviškų šaknų turinčios salvadorietiškos kavos lauktuves. Ir net skeptikai italai, iš pradžių kiek nustebę, paskui prašo atvežti dar ir dar... 

Per tą dešimtmetį pati Pacų šeimyna jau keliskart lankėsi Lietuvoje ir mezgė ryšius, norėdama kuo tiksliau išsiaškinti Pacų kelią nuo Lietuvos iki Salvadoro. Knyga „Historia de un Legado“, parašyta Alberto Paco, Lietuvos konsulatas San Salvadore, kuriame Alfredo ir Maria Pacai sutinka visus apsilankančius lietuvius, įrodo, kiek daug reiškia šiai šeimai lietuviškos šaknys. Man buvo didelė garbė aplankyti juos ir jų kavos plantacijas šių metų vasario mėnesį (apie tai – atskirame reportaže) ir pakviesti juos dar kartą aplankyti Lietuvą. Ir jie prižadėjo atvykti liepos mėnesį į Lietuvos šimtmečio minėjimo šventes, tikėdamiesi apsistoti jų protėvių statytuose rūmuose įrengiamame viešbutyje.

Per tą dešimtmetį didesnė Pacų šeimai priklausančių kavos plantacijų derlių įvairovė pasiekė ir „Huracan Coffee“ kavines bei „Vyno klubo“ gurmė lentynas. Šiuo metu, be visų pamėgtos „Pacas de Pacas“, turime pasiūlyti „Santa Sofija“, „El Retiro“ bei labai retos, iš 76  kavamedžių surinktos ir tik į Lietuvą patenkančios kavos „Bernardina“. Ačiū, Vytautai, kad laiku nugvelbei visą derlių mums. Tai išties įspūdingos, skirtingo skonio ir aromato kavos, tinkančios ragauti ir mėgautis skirtingu paros metu. Tiesa, mūsų giliu įsitikinimu, skaniausia ši kava yra ne espresso skrudinimo, o kiek lengvesnio, tad dėkui „Huracan Coffee“, kad į  šį mūsų pageidavimą jie atsižvelgia, nes, būdami vynininkai, mes kiek įmanoma stengiamės neužgožti kavos pupelių kokybės jokiais papildomais veiksmais.

„Pacas de Pacas“ – jau aprašyta anksčiau – labai primena gerą burgundšką „Pinot Noir“...

„Santa Sofija“ pasižymi žibuoklių, karamelės ir vynuogių aromatais, primena kiek brandintą Bordo vyną iš Sent Emiljono.

„El Retiro“ – cukranendrės ir raudoni obuoliai. Kažkodėl pirma mintis, šaunanti į galvą – šios šeimos daromas romas „Cihuatan“.

„Bernardina“ – įspūdingai kompleksiška, užsimerkus gali atspėti: geltonieji vaisiai, migdolai, džiovintos datulės – kaip geras, prancūziškame ąžuole brandintas „Chardonnay“.

Kadangi dar galima Lietuvoje taip sakyti apie kavą, tai ir sakau: ši kava mane „veža“... 

Rasa Starkus