„Vyno klubo“ istorijos: vyno ekspertas A. Pagojus
Paskelbta: 2019-03-07
Vyno ekspertas Andrius Pagojus „Vyno klube“, kaip pats teigia, yra praleidęs beveik trečdalį savo gyvenimo ir puikiai susipažinęs su gėrimų pasauliu. Visgi šįkart ne tiek apie vyną, kiek apie Andrių. Susipažinkite su vienu iš nedaugelio vyno ekspertų Lietuvoje.
Kokia buvo Tavo pirmoji pažintis su vynu?
Pirmoji pažintis su vynu buvo šeimos aplinkoje, bet nesakyčiau, kad tai buvo įkvepianti patirtis, nulėmusi mano karjerą. Į vyno pasaulį atkeliavau per domėjimąsi kitais gėrimais ir smalsumą. Kaip kažkada, paragavus dūminio viskio, kilo daug klausimų, kurie atvedė į stipriųjų gėrimų pasaulį, taip pirmas paragavimas su vynu besidominčiais kolegomis 2000-ųjų ir 2005 metų Bordo vyno sukėlė didesnį susidomėjimą vyno pasauliu, kuris neatslūgsta jau daugiau nei 10 metų.
Kuo save laikai – vyno žinovu, fanatiku, mėgėju? O gal esi viskas viename?
Manau, kad visko po truputį – darbo aplinkoje labiau dominuoja ekspertas, laisvalaikiu labiau reiškiasi mėgėjas. Kažkam galiu atrodyti ir fanatikas, kadangi didžioji gyvenimo ir laisvalaikio dalis yra skirta vynui, kelionėms, susijusioms su vynu, degustacijoms, vyno rūsio pildymui ir t. t.
Kiek metų dirbi „Vyno klube“? Kas lėmė, kad čia praleidai tiek laiko?
Jei gerai pamenu, dirbu jau devintus metus, beveik trečdalį gyvenimo. Tokį stabilumą pirmiausia lemia žmonės, su kuriais dirbu. Manau, kad šiame darbe supa geriausi ir įdomiausi kolegos, partneriai bei klientai. Man taip pat svarbu, kad dirbu su aukščiausio lygio produktais, už kurių dažniausiai slepiasi didžios asmenybės ir istorijos. Šalia to, turiu galimybę mokytis ir tobulėti, tiek dėka supančių žmonių, tiek ragaudamas rečiausius ir įdomiausius vynus pasaulyje. Mane žavi ir darbo atmosfera, kai meilė vynui dažnai yra aukščiau nei siekis uždirbti visus įmanomus pinigus.
Tau tenka prisidėti ne tik prie vyno degustacijų, bet ir prie vasaros muzikos festivalio „Devilstone“ rengimo. Kaip suderini tokius iš pažiūros skirtingus dalykus – vyną ir sunkųjį metalą? O galbūt derinti nė nereikia, nes Tau tai yra pabėgimas nuo kasdienio darbo?
Pirmiausia tai „Devilstone“ festivalis jau senokai išaugo sunkiojo metalo etapą, nors ši muzikinė kryptis vis dar sudaro kiek daugiau nei trečdalį festivalio muzikos, tačiau festivalis vis labiau reprezentuoja įvairios alternatyvios gitarinės ir elektroninės muzikos kryptį. Festivalis keičiasi, kaip ir jį organizuojantys žmonės, kaip keičiasi ir šiuolaikinė muzika pasaulyje. Prie festivalio dirbu kiek seniau nei „Vyno klube“. Koncertų, o vėliau ir festivalio, organizavimu gerokai aktyviau užsiėmiau iki darbo „Vyno klube“ pradžios, kurį laiką derinau abi veiklas kaip lygiavertes, tačiau vėliau vyno pasaulis įtraukė labiau. Kadangi festivalio organizavimas visada buvo mieliausias ir darau tai kartu su labai gerais draugais, todėl šią veiklą stengiuosi maksimaliai derinti su darbu vyno srityje. Man tai padeda išlaikyti ryšius su draugais, atitrūkti nuo kasdienio darbo, tobulėti kitose srityse bei sutikti ne mažiau įdomių žmonių. Šios skirtingos veiklos netrukdo viena kitai, o kartais net padeda ar papildo. Be to, festivalyje sutinku ir ne vieną „Vyno klubo“ lankytoją.
Kokį vyną pastaruoju metu renkiesi dažniausiai? Kodėl?
Vyno pasirinkimas svyruoja tarp dviejų polių – egzistuojančio vidinio snobo, labiau vertinančio klasikinius regionus, kuriems nėra lygių (Šampanė, Burgundija, Bordo, Pjemontas, Toskana, Riocha), ir vyno mėgėjo, kolekcionuojančio naujus skonius ir patirtis (retos vietinės vynuogės, nauji regionai ir vyndariai). Idealiu atveju vynuose ieškau skonio ir aromato balanso, išreikštų vynuogių veislės ar gamybos vietos ypatumų arba savitos vyndario išraiškos. Einant dar gilyn vis dažniau atkreipiu dėmesį į mažesnį alkoholio kiekį, silpnesnę ekstrakciją, nuosaikiai naudojamą ąžuolą ir t. t. Viena iš įdomių vyno rūšių – natūralusis vynas, jį renkuosi vis dažniau, tačiau tai kontroversiška tema: šiuos vynus reikia kruopščiai atsirinkti dėl dažnų ydų, kurios pateikiamos kaip savita vyndario išraiška. O kalbant konkrečiau apie vynus, kuriais labai tikiu ir dažnai renkuosi pastaruoju metu, tai būtų baltoji „Aligote“ iš Burgundijos (Prancūzija) ir raudonoji „Barbera“ iš Pjemonto (Italija).
Kokius žmones dažniausiai sutinki darbe? Ar visus juos sieja tik pomėgis vynui?
Darbe sutinku pačių įvairiausių žmonių, ir tai yra vienas maloniausių šios veiklos aspektų. Skirtingos darbo sritys – klientų ir restoranų ar barų konsultavimas, paskaitų vedimas, vyno paieškos keliaujant po parodas, bendravimas su vyndariais, vakarienės ir dalyvavimas „Vyno klubo“ narių veikloje – leidžia susipažinti su daugybe skirtingų žmonių, dalintis turima patirtimi ir mokytis toliau. Visus darbe sutinkamus žmonės dažnai vienija ne tik vyno pomėgis, bet ir panašios gyvenimo vertybės.
Ką patartum žmonėms, svarstantiems, ar pradėti savo kelią vyno pasaulyje? Nuo ko pradėti?
Patarčiau nepradėti (šypsosi). Ypač jei svarbu kuo daugiau uždirbti, o ne kuo daugiau patirti. O jei rimtai, tai norint pradėti kelią vyno pasaulyje ar bent jau svarstantiems tai, reikėtų pradėti nuo skirtingo vyno ragavimo ir įsitikinti, ar tai patinka ir ar norisi suprasti skirtumus. Taip pat nueiti į degustaciją ar paskaitą, perskaityti knygą apie vyną ir toliau ragauti. Jei po to vis dar kyla daug klausimų ir supranti, kad nieko nesupranti apie vyną, bet norisi suprasti, tai jau esi viena koja vyno pasaulyje. Dažniausiai tai taip įtraukia, kad pastebi jau per vėlai, ir jei taip nutinka, nutinka visam gyvenimui.
Jeigu tektų pasirinkti kitą profesiją, kokia ji būtų ir kodėl?
Manau, kad ieškočiau veiklos renginių organizavimo srityje arba užsiimčiau kokiu nors amatu (sūrio, vyno, alaus, viskio, makaronų gamyba).
Jei ne vynas, koks kitas gėrimas? Kodėl?
Turbūt tai būtų viskis. Tai buvo pirmasis gėrimas, kuris įtraukė ir atvedė iki vyno pasaulio. Keliantis nemažai sentimentų dėl skonio įvairovės ir kelionių po Škotiją bei parodas, sutiktų žmonių. Ir dar kraftinis alus bei džinas – kad nebūtų nuobodu.
Kokia skaudžiausia vyno netektis, t. y. kokį brangiausią (tiek finansiškai, tiek morališkai) butelį yra tekę sudaužyti? Arba atidaryti ir suprasti, jog jis turi ydą...
Dvi skaudžios patirtys ir yra. Sudaužytas – „Château Léoville Barton Saint Julien II-eme Grand Cru Classé 2003“ dar pirmaisiais darbo metais „Vyno klube“ ruošiantis prabangiai vakarienei. Nuostabus vynas. O didžiausias nusivylimas dėl ydos, tai „Château Margaux Margaux 1er Grand Cru Classé 1986“. Tai buvo bičiulio dovana.
Ar draugai Tau dovanoja vyno? Ar tik su vynu susijusias dovanas? Ar jie drąsiai gali atsinešti bet kokio vyno į Tavo namus? Kodėl?
Vyną pastaruoju metu dovanoja su vynu susiję draugai ir kolegos. Bičiuliai, nesidomintys vynu, to nedaro, suprasdami ribotas savo galimybes. Aš tai ir pats sąmoningai skatinu, kadangi ir taip itin didelė dalis gyvenimo paskirta vynui. Tikrai nedraudžiu ir nekontroliuoju, kokio vyno draugai atsineša į svečius, dažnai jiems patiems čia būna daugiau streso, kaip neprašauti. Į tai žiūriu ramiai, visada įdomu paragauti įvairaus vyno, o blogiausiu atveju, namuose visada yra vyno, kuriuo norėčiau pasidalinti su draugais.
Tau tenka dirbti su įvairiais žmonėmis... Koks buvo keisčiausias kliento prašymas, susijęs su vynu?
Pirmiausia į galvą šaunanti mintis yra iš festivalio „Devilstone“ aplinkos, kai viena žymiausių Norvegijos metalo grupių paprašė aukščiausio lygio gėrimų – šampano, specifinių Burgundijos ir Pjemonto kaimelių vyno bei specifinių taurių – tai turbūt buvo vienintelis sunkesnis iššūkis festivalio istorijoje, ieškant kompromiso tarp festivalio biudžeto galimybių, muzikantų poreikio bei to, ką galima rasti Lietuvos rinkoje. „Vyno klubo“ veikloje – prašymas raudonojo „Chardonnay“ vyno. Iki šio negaliu išpildyti šio prašymo (juokiasi).
Užduok klausimą sau.
- Kokie vynai yra labiausiai įstrigę į atmintį?
Ne eiliškumo tvarka:
- „1998 Sine Qua Non E Raised Syrah California 1998“;
- „Château Palmer Margaux III-eme Grand Cru Classé 1961“;
- „Domaine Leflaive Montrachet Grand Cru 2004“;
- „Champagne Jacques Selosse Lieux Dits“ trilogija iš Mareuil sur Ay, Ambonnay, Ay;
- „Domaine Coche-Dury Meursault Les Chevalieres 2011“.
Kalbino Justina Gedgaudaitė